Kai kalbame apie muzikos istoriją, vos kelios grupės gali prilygti „Pink Floyd“ statusui. Tai nėra tiesiog roko grupė; tai kultūrinis fenomenas, pakeitęs tai, kaip mes suvokiame albumų koncepciją, gyvus pasirodymus ir garso inžineriją. Nors daugelis žino jų ikonišką prizmę ant „The Dark Side of the Moon“ viršelio ar himną „Another Brick in the Wall“, grupės istorija yra kur kas gilesnė, painesnė ir neretai tamsesnė nei jų populiariausi hitai. Nuo psichodelinių eksperimentų Londono pogrindyje iki milžiniškų stadionų ir skraidančių kiaulių – jų kelias buvo nusėtas kūrybiniais konfliktais, techninėmis inovacijomis ir asmeninėmis tragedijomis. Šiame straipsnyje pasinersime į mažiau žinomus faktus ir detales, kurios padėjo suformuoti vieną įtakingiausių grupių pasaulyje.
Sydo Barretto šešėlis ir grupės pavadinimo kilmė
Daugelis gerbėjų žino, kad „Pink Floyd“ pavadinimas nėra susijęs su jokiu nariu ar spalva. Tačiau pati istorija, kaip šis pavadinimas atsirado, yra gana atsitiktinė. Pradžioje grupė vadinosi įvairiais vardais, įskaitant „The Tea Set“. Viename koncerte jie sužinojo, kad kita grupė jau užsiregistravo tuo pačiu pavadinimu. Tuometinis lyderis ir kūrybinė siela Sydas Barrettas improvizavo vietoje. Jis sujungė dviejų mažai žinomų Pjemonto bliuzo muzikantų – Pinko Andersono ir Floydo Councilo – vardus. Taip gimė „The Pink Floyd Sound“, vėliau sutrumpintas tiesiog iki „Pink Floyd“.
Sydo Barretto įtaka grupei buvo milžiniška, tačiau jo buvimas grupėje buvo trumpas ir tragiškas. Jo psichinė sveikata sparčiai blogėjo dėl nesaikingo psichodelinių narkotikų vartojimo ir, manoma, nediagnozuotos šizofrenijos. Jo elgesys tapo neprognozuojamas:
- Koncertų metu jis kartais tiesiog stovėdavo scenoje nuleidęs rankas ir nebegrodavo.
- Kitais kartais jis grodavo vieną akordą visą vakarą, nuolat keisdamas gitaros derinimą.
- Viena garsiausių istorijų pasakoja apie repeticiją, kurios metu Sydas pristatė naują dainą „Have You Got It Yet?“. Kaskart, kai grupė bandydavo prisijungti, Sydas pakeisdavo melodiją ir akordus, dainuodamas: „Ar jau pagavote?“. Galiausiai Rogeris Watersas suprato, kad tai buvo Sydo būdas pasakyti, jog jis tolsta nuo realybės.
1968 metais grupė priėmė sunkų sprendimą atsisveikinti su Sydu, jį pakeisdamas Davidas Gilmouras. Tačiau Sydo „beprotybės šešėlis“ persekiojo grupę visą likusį laiką – tai tapo pagrindine tema albumuose „The Dark Side of the Moon“, „Wish You Were Here“ ir „The Wall“.
„The Dark Side of the Moon“: Faktai, kurių galbūt nežinojote
1973 metais išleistas albumas tapo vienu perkamiausių muzikos istorijoje. Jis „Billboard“ topuose išsilaikė neįtikėtinas 741 savaitę (nuo 1973 iki 1988 metų). Tačiau už šios sėkmės slypi neįtikėtina inžinerija ir keisti sutapimai.
„Ozo šalies burtininko“ fenomenas
Vienas didžiausių mitų, tapusių legenda, yra vadinamasis „Dark Side of the Rainbow“. Gerbėjai atrado, kad jei paleisite „The Dark Side of the Moon“ albumą tiksliai tą akimirką, kai MGM liūtas suraumoja trečią kartą filmo „Ozo šalies burtininkas“ (1939 m.) pradžioje, muzika ir vaizdas sinchronizuojasi šiurpą keliančiu tikslumu.
Pavyzdžiui, daina „The Great Gig in the Sky“ prasideda, kai viesulas pakelia namą, o pinigų kasos garsai dainoje „Money“ pasigirsta būtent tada, kai filme pasirodo spalvotas vaizdas. Grupės nariai visada neigė šį ryšį, vadindami tai atsitiktinumu, tačiau sutapimų skaičius verčia daugelį abejoti oficialia versija.
Balsai ir interviu studijoje
Albumo įrašuose girdimi balsai nėra aktoriai. Rogeris Watersas sukūrė klausimyną su tokiais klausimais kaip „Kada paskutinį kartą smurtavote?“ ir „Ar bijote mirties?“. Jis apklausė visus, kas tuo metu buvo „Abbey Road“ studijoje, įskaitant durininką ir grupės „Wings“ narius (Paulo McCartney grupę). Nors McCartney įrašai nebuvo panaudoti, studijos durininko Jerry driscollo frazė: „There is no dark side of the moon really. Matter of fact it’s all dark“ tapo albumo finaliniu akcentu.
Netikėtas svečias įrašant „Wish You Were Here“
Viena labiausiai jaudinančių ir liūdniausių istorijų roko muzikoje įvyko 1975 metų birželio 5 dieną. Grupė „Abbey Road“ studijoje įrašinėjo dainą „Shine On You Crazy Diamond“ – kūrinį, tiesiogiai skirtą jų buvusiam lyderiui Sydui Barrettui. Staiga studijoje pasirodė stambus, plikai nusiskutęs (įskaitant antakius) vyras su pirkinių maišeliu rankose.
Grupės nariai iš pradžių jo neatpažino. Davidas Gilmouras manė, kad tai studijos darbuotojas. Tik po kurio laiko Rogeris Watersas ir Richardas Wrightas suprato, kad prieš juos stovi pats Sydas Barrettas. Ironija buvo triuškinanti – jie įrašinėjo dainą apie jo praradimą, o jis stovėjo priešais juos visiškai neatpažįstamas. Watersas vėliau pripažino, kad tą akimirką apsiverkė. Sydas pasiklausė įrašo, pasakė, kad jis skamba „šiek tiek senamadiškai“, ir išėjo. Tai buvo paskutinis kartas, kai visi grupės nariai matė jį studijoje.
Skraidanti kiaulė ir chaosas virš Londono
Albumo „Animals“ (1977 m.) viršelis yra vienas ikoniškiausių vaizdų: milžiniška pripučiama kiaulė, sklandanti virš Batersio elektrinės (Battersea Power Station). Tačiau fotosesija vyko ne taip sklandžiai, kaip planuota, ir virto tikru trileriu.
Grupė užsakė 12 metrų ilgio helio pripildytą kiaulę, pavadintą „Algie“. Pirmąją dieną fotosesijai buvo pasamdytas snaiperis, kurio užduotis buvo prašauti kiaulę, jei ji atitrūktų nuo lynų. Tačiau tą dieną kiaulė nepakilo. Antrąją dieną snaiperio nebebuvo, bet pakilo vėjas. Lynas trūko, ir „Algie“ pakilo į dangų.
Kiaulė nuskriejo į Hitrou oro uosto skrydžių zoną. Pilotai ėmė pranešinėti apie skraidančią kiaulę, o skrydžių valdymo centras manė, kad jie išprotėjo. Visi skrydžiai buvo sustabdyti. Galiausiai kiaulė nusileido Kento grafystėje, ūkininko laukuose, ir, pasak legendos, mirtinai išgąsdino ten besiganiusias karves. „Pink Floyd“ gavo milžinišką baudą, bet nemokama reklama laikraščiuose buvo neįkainojama.
Siena, kuri iš tikrųjų egzistavo
Albumas „The Wall“ (1979 m.) gimė iš Rogerio Waterso neapykantos didžiuliams stadionų koncertams. Turo „In the Flesh“ metu 1977 metais Monreale, Watersas taip susinervino dėl triukšmingo ir nepagarbaus gerbėjo pirmoje eilėje, kad spjovė jam į veidą. Po šio incidento jis suprato, kokia didelė praraja (siena) atsirado tarp grupės ir publikos.
Tai įkvėpė sukurti roko operą apie izoliaciją. Koncertuose buvo statoma reali siena iš kartoninių blokų, kuri pasirodymo pabaigoje visiškai atskirdavo grupę nuo žiūrovų. Tai buvo techniškai sudėtingiausias to meto šou. Įdomu tai, kad dėl milžiniškų kaštų šis turas buvo finansiškai nuostolingas. Vienintelis narys, kuris iš „The Wall“ koncertų uždirbo pinigų, buvo klavišininkas Richardas Wrightas. Kodėl? Nes Rogeris Watersas jį buvo atleidęs iš grupės įrašų metu ir pasamdęs kaip samdomą muzikantą koncertams. Kol kiti nariai dengė nuostolius iš savo kišenių, Wrightas gavo fiksuotą atlyginimą.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Kodėl „Pink Floyd“ iširo?
Pagrindinė priežastis buvo nesutaikomi kūrybiniai ir asmeniniai konfliktai tarp Rogerio Waterso ir Davido Gilmouro. Watersas norėjo visiškos kūrybinės kontrolės ir manė, kad be jo grupė negali egzistuoti. 1985 metais jis paskelbė, kad „Pink Floyd“ yra „kūrybiškai išsisėmusi jėga“, tačiau Gilmouras ir būgnininkas Nickas Masonas nusprendė tęsti veiklą be jo, kas sukėlė ilgus teisinius ginčus.
Kuris „Pink Floyd“ albumas yra populiariausias?
Komercine prasme nepralenkiamas yra „The Dark Side of the Moon“ (1973), parduota virš 45 milijonų kopijų. Tačiau „The Wall“ (1979) taip pat yra vienas perkamiausių dvigubų albumų istorijoje.
Kokia yra dainos „Another Brick in the Wall (Part 2)“ prasmė?
Tai protesto daina prieš griežtą, asmenybę žlugdančią švietimo sistemą Didžiojoje Britanijoje, ypač internatines mokyklas, kuriose mokytojai tyčiojosi iš mokinių. Vaikų choras dainoje tapo maišto simboliu.
Ar grupė dar kada nors susivienys?
Deja, tai neįmanoma. Richardas Wrightas mirė 2008 metais, o Sydas Barrettas – 2006 metais. Rogeris Watersas ir Davidas Gilmouras iki šiol palaiko įtemptus santykius ir viešai pareiškė, kad „Pink Floyd“ veikla yra baigta. Paskutinis jų pasirodymas kartu (kaip ketveriukė) įvyko 2005 metais „Live 8“ renginyje.
Muzikinė inžinerija ir kultūrinis palikimas
Nors grupės nariai jau seniai nebekuria kartu, „Pink Floyd“ palikimas peržengia paprastos diskografijos ribas. Jie buvo pionieriai kvadrofoninio garso (erdvinio garso pirmtako) srityje, pirmieji koncertuose pradėjo naudoti sudėtingas apšvietimo sistemas ir vizualizacijas, kurios šiandien yra standartas. Jų muzika nėra tik dainų rinkinys; tai garsinės architektūros kūriniai. Tokie albumai kaip „The Dark Side of the Moon“ buvo kuriami naudojant tuo metu revoliucines technologijas – juostų kilpas (tape loops), sintezatorius ir konkrečiosios muzikos (musique concrète) elementus. Pavyzdžiui, dainos „Money“ ritmas (7/4 metras) ir įžanga buvo sukurta fiziškai karpant ir klijuojant magnetines juostas su įrašytais monetų garsais, kas reikalavo milžiniško tikslumo eros be kompiuterių laikais.
Šiandien „Pink Floyd“ muzika išlieka aktuali ne tik dėl savo melodingumo, bet ir dėl temų universalumo. Susvetimėjimas, laiko tėkmė, karas, pinigų godumas ir psichinė sveikata – tai problemos, kurios šiuolaikiniame pasaulyje rezonuoja dar stipriau nei prieš penkiasdešimt metų. Jų gebėjimas sujungti intelektualius tekstus su emociniu gitaros skambesiu sukūrė standartą, kurio siekia, bet retai pasiekia šiuolaikiniai progresyviojo roko atlikėjai.
