Dažnai stebint pasaulinio lygio atlikėjus scenoje, žiūrovus užburia lengvumas, elegancija ir emocija, kurią spinduliuoja muzikantas. Atrodo, kad pirštai patys laksto klavišais, o sėkmė yra tiesiog įgimto talento rezultatas. Tačiau Martynas Levickis, vienas ryškiausių šių laikų akordeono virtuozų, ne kartą yra pabrėžęs, kad už tos sceninės magijos slepiasi geležinė disciplina, vienatvė ir milžiniškas darbas. Jo istorija nėra tik pasakojimas apie sėkmę; tai atviras liudijimas apie tai, kiek daug tenka paaukoti vardan tikslo paversti instrumentą, dažnai laikytą liaudies muzikos atributu, prestižiniu klasikinės scenos dalyviu. Muzikanto kelias, kurį pasirinko Martynas, reikalavo ne tik fizinės ištvermės, bet ir psichologinio tvirtumo, nuolat kovojant su stereotipais ir paties savęs išsikeltais aukščiausiais standartais.
Akordeono stigma ir kova su stereotipais
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais Martynui Levickiui teko susidurti pačioje karjeros pradžioje, buvo paties instrumento įvaizdis. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, akordeonas ilgą laiką buvo asocijuojamas su kaimo kapelomis, vestuvėmis ir paprastomis užstalės dainomis. Levickio vizija buvo kardinaliai kitokia – jis girdėjo šiame instrumente orkestrinį skambesį ir galimybę atlikti sudėtingiausius klasikinius kūrinius.
Norėdamas pakeisti visuomenės požiūrį, atlikėjas turėjo įrodyti, kad akordeonas gali skambėti taip pat tauriai kaip smuikas ar fortepijonas. Tai reikalavo:
- Nuolatinio repertuaro plėtimo, įtraukiant Bacho, Vivaldžio ir Mocarto kūrinius;
- Techninių galimybių demonstravimo, kurios paneigtų manymą, jog akordeonas yra ribotas instrumentas;
- Dalyvavimo prestižiniuose konkursuose, kur vertinama ne tik charizma, bet ir akademinis tikslumas.
Ši kova su vėjo malūnais reikalavo milžiniškos kantrybės. Martynas ne kartą yra minėjęs, kad jam teko girdėti skeptiškų nuomonių net iš akademinės bendruomenės narių, tačiau būtent tai tapo varomąja jėga siekti aukštumų ir įrodyti, kad ribos egzistuoja tik mūsų galvose.
Karališkoji muzikos akademija ir gyvenimas emigracijoje
Vienas reikšmingiausių ir kartu sunkiausių etapų Martyno gyvenime buvo studijos Londone, Karališkojoje muzikos akademijoje. Tai buvo laikas, kai teko paaukoti komfortą, namų jaukumą ir artimųjų buvimą šalia. Persikėlimas į didmiestį, kuriame konkurencija yra negailestinga, jaunam vaikinui tapo tikru išbandymu.
Gyvenimas Londone nebuvo rožėmis klotas. Finansiniai iššūkiai, kultūrinis šokas ir begalinis spaudimas būti geriausiu reikalavo visiško atsidavimo. Tuo metu, kai bendraamžiai mėgavosi studentišku gyvenimu, vakarėliais ir laisvalaikiu, Martynas valandų valandas praleisdavo repeticijų klasėse. Jis suprato, kad norint išsiskirti pasaulinėje rinkoje, talento nepakanka – reikia dirbti dvigubai daugiau nei kiti.
Dienotvarkė, kurią atlaikytų nedaugelis
Muzikanto kasdienybė studijų ir karjeros pradžios metais buvo griežtai sustyguota. Norint pasiekti virtuoziškumą, reikalinga ne tik aistra, bet ir fizinė ištvermė. Akordeonas yra sunkus instrumentas, sveriantis apie 15–20 kilogramų, todėl grojimas juo yra ir rimtas fizinis krūvis.
Įprasta Martyno diena dažnai atrodydavo taip:
- Ankstyvas kėlimasis ir fizinė mankšta nugaros raumenims stiprinti;
- 4–6 valandos intensyvaus grojimo (techniniai pratimai, etiudai);
- Repertuaro analizė ir naujų aranžuočių kūrimas;
- Vadybiniai reikalai, kurie, tapus nepriklausomu atlikėju, užima didelę dalį laiko.
Toks režimas palieka mažai vietos asmeniniam gyvenimui, spontaniškoms kelionėms ar tiesiog poilsiui. Tai yra ta nematoma kaina, kurią moka aukščiausio lygio atlikėjai.
Šlovės kaina: vienatvė ir nuolatinis spaudimas
Po pergalės televizijos projekte ir pasirašytos sutarties su prestižine įrašų kompanija „Decca Classics“, Martynas Levickis tapo viešu asmeniu. Iš šono tai atrodė kaip svajonės išsipildymas, tačiau atlikėjas atvirai kalba apie emocinę šios sėkmės pusę. Nuolatinės kelionės, viešbučiai ir lėktuvai tapo jo kasdienybe, o tai neišvengiamai veda į vienatvės jausmą.
Muzikantas ne kartą yra užsiminė, kad sėkmė scenoje neatstoja žmogiškojo ryšio. Grįžus po ovacijų į tuščią viešbučio kambarį, ateina suvokimas apie tai, kas paaukota. Draugystės, kurios nutrūko dėl laiko stokos, praleistos šeimos šventės, negalėjimas kurti stabilaus sėslaus gyvenimo – tai yra realybė, su kuria susiduria tarptautinę karjerą darantis menininkas. Be to, visuomenės ir kritikų lūkesčiai tik auga. Kiekvienas koncertas turi būti geresnis už buvusį, o tai sukelia didžiulį psichologinį spaudimą ir baimę nuvilti.
Fizinis kūno alinimas
Apie muzikantų profesines ligas kalbama retai, tačiau akordeonistams tai ypač skaudi tema. Martynas Levickis neslepia, kad grojimas akordeonu yra didžiulis iššūkis kūnui. Netaisyklinga laikysena, nuolatinis svorio laikymas ant pečių ir sudėtinga pirštų mechanika sukelia lėtinius skausmus.
Norėdamas išvengti rimtų traumų, Martynas privalo:
- Reguliariai lankytis pas kineziterapeutus ir masažuotojus;
- Atlikti specialius tempimo pratimus prieš ir po grojimo;
- Atidžiai planuoti poilsio pertraukas, kad nepervargintų sausgyslių.
Buvo momentų, kai skausmas tapdavo toks stiprus, jog kildavo abejonių dėl karjeros tęstinumo. Tačiau aistra muzikai ir atsakomybė prieš klausytojus visada nugalėdavo fizinius negalavimus. Tai parodo, kad muzikanto kelias yra ne tik meninė, bet ir atletinė disciplina.
Nauja kryptis: dirigavimas ir „Mikroorkéstra“
Suprsdamas, kad solisto karjera turi savo ribas, ir norėdamas dar plačiau realizuoti savo muzikines idėjas, Martynas Levickis žengė dar vieną drąsų žingsnį – įkūrė kamerinį ansamblį „Mikroorkéstra“. Tai pareikalavo ne tik muzikinių, bet ir lyderystės bei vadybinių gebėjimų.
Tapimas meno vadovu ir dirigentu atvėrė naujus horizontus, tačiau kartu pridėjo ir naujų atsakomybių. Dabar Martynas turi rūpintis ne tik savo paties atlikimu, bet ir viso kolektyvo skambesiu, repertuaru bei finansiniu stabilumu. Tai yra dar vienas pasiaukojimo lygmuo, kai asmeninės ambicijos susipina su atsakomybe už kitus žmones. Tačiau šis žingsnis leido jam sukurti unikalius projektus, kuriuose akordeonas suskamba dar negirdėtomis spalvomis, derinant klasiką su moderniomis aranžuotėmis.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Martyno Levickio asmenybė ir karjera domina daugelį. Žemiau pateikiami atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus apie šį talentingą muzikantą.
-
Kada Martynas Levickis pradėjo groti akordeonu?
Martynas pradėjo groti būdamas vos trejų metų, o rimtai mokytis muzikos ėmėsi nuo aštuonerių Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje. -
Koks didžiausias Martyno Levickio pasiekimas tarptautinėje arenoje?
Vienas ryškiausių pasiekimų – pergalė pasauliniame akordeonistų konkurse „Coupe Mondiale“ 2010 metais. Taip pat jis tapo pirmuoju akordeonistu, pasirašiusiu sutartį su prestižine leidybine kompanija „Decca Classics“. -
Kokiu akordeonu groja Martynas?
Martynas groja itališku „Pigini“ firmos akordeonu. Tai yra vieni geriausių ir brangiausių instrumentų pasaulyje, gaminami rankomis ir pritaikyti profesionaliems atlikėjams. -
Ar Martynas Levickis tik groja, ar ir dėsto?
Taip, be aktyvios koncertinės veiklos, Martynas dalinasi savo žiniomis meistriškumo kursuose ir yra įsitraukęs į pedagoginę veiklą, skatindamas jaunąją kartą rinktis akordeoną. -
Kodėl jis įkūrė „Mikroorkéstra“?
Ansamblis buvo įkurtas siekiant eksperimentuoti su akordeono skambesiu orkestre ir populiarinti klasikinę muziką patrauklesne, modernesne forma.
Įkvėpimas ateities kartoms
Žvelgiant į Martyno Levickio nueitą kelią, akivaizdu, kad jo istorija yra ne tik apie muziką. Tai pasakojimas apie charakterio tvirtumą ir gebėjimą aukoti trumpalaikius malonumus dėl ilgalaikės vizijos. Jis įrodė, kad net ir iš mažos šalies kilęs jaunuolis su „nepopuliariu“ instrumentu gali užkariauti didžiausias pasaulio scenas, jei turi pakankamai užsispyrimo.
Šiandien Martynas yra pavyzdys tūkstančiams jaunų muzikantų, kurie dvejoja savo pasirinkimu. Jo atvirumas kalbant apie sunkiąją medalio pusę – nuovargį, vienatvę ir skausmą – daro jį ne tik virtuozu, bet ir žmogišku autoritetu. Galutinė žinutė, kurią jis siunčia savo klausytojams ir sekėjams, yra aiški: dideli tikslai reikalauja didelių aukų, tačiau rezultatas – galimybė paliesti žmonių širdis ir palikti pėdsaką kultūros istorijoje – yra vertas kiekvienos praleistos valandos repeticijų salėje ir kiekvieno prakaito lašo.
