Roko muzikos istorijoje yra vardų, kurie tampa ne šiaip populiarūs, o virsta kultūriniais fenomenais, peržengiančiais laiko ir politinių santvarkų ribas. Viktoras Cojus – būtent tokia asmenybė. Nors nuo jo tragiškos žūties praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, frazė „Cojus gyvas“ vis dar puikuojasi ant pastatų sienų nuo Vilniaus iki Vladivostoko, o jo dainų akordus gitara bando atkartoti jau trečia paauglių karta. Tačiau už ikoniškojo „Kino“ lyderio įvaizdžio – juodų drabužių, gilaus balso ir herojaus pozos – slypėjo sudėtingas, jautrus ir daugiabriaunis žmogus, kurio biografijoje vis dar gausu plačiajai visuomenei mažiau žinomų detalių. Šis straipsnis kviečia pažvelgti giliau nei įprasta biografija ir atrasti Viktorą Cojų iš naujo.
Nuo medžio drožėjo iki stadiono dievaičio
Daugelis Viktoro Cojaus gerbėjų jį tapatina tik su muzika, tačiau jo kūrybinis kelias prasidėjo visai ne nuo gitaros. Iš prigimties jis buvo talentingas dailininkas. Dar mokykloje mokytojai pastebėjo jo gabumus vizualiesiems menams. Viktoras įstojo į serovo vardo meno mokyklą, tačiau, ironiška, buvo iš jos pašalintas už „nepazangumą“. Tikroji priežastis buvo kur kas proziškesnė – jaunuolis per daug laiko skyrė ne akademiniam piešimui, o roko muzikai ir neformaliai veiklai, kas tarybinėje švietimo sistemoje buvo netoleruojama.
Įdomus ir retai minimas faktas: Cojus buvo profesionalus medžio drožėjas. Baigęs profesinę technikos mokyklą, jis gavo paskyrimą dirbti restauratoriumi. Jo specializacija buvo smulkioji plastika – japonų tradicinės figūrėlės, vadinamos necuke. Viktoras meistriškai drožinėjo mažas, detalias figūras iš medžio, ir šis kruopštumas vėliau atsispindėjo jo muzikoje: lakoniškuose, bet itin tiksliuose tekstuose, kur kiekvienas žodis buvo „išdrožtas“ ir turėjo savo vietą. Draugai pasakoja, kad jis dažnai dovanodavo savo darbus artimiesiems, o šiandien išlikusios jo drožtos figūrėlės yra neįkainojamos relikvijos kolekcininkams.
„Kamčiatka“: katilinė, tapusi rokenrolo šventove
Vienas ryškiausių sovietinio roko paradoksų – legendinė katilinė, vadinama „Kamčiatka“. Tarybų Sąjungoje galiojo įstatymas, draudžiantis „veltėdžiavimą“. Kiekvienas pilietis privalėjo oficialiai dirbti, kitaip jam grėsė baudžiamoji atsakomybė. Kadangi roko muzikanto statusas oficialiai neegzistavo, Viktoras Cojus, kaip ir daugelis to meto menininkų, privalėjo rasti darbą, kuris paliktų daug laisvo laiko kūrybai.
Taip jis tapo kūriku (krosniakuriu). Katilinė Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) tapo neoficialiu klubu. Čia Cojus ne tik mėtė anglis į krosnį, bet ir rašė dainas, rengė akustinius koncertus draugams. Darbas buvo sunkus fiziškai, tačiau grafikas „para dirbi – trys laisvos“ buvo idealus muzikantui. Būtent šioje niūrioje, suodinoje aplinkoje gimė vienos šviesiausių ir romantiškiausių „Kino“ dainų. Šiandien „Kamčiatka“ yra muziejus ir piligrimystės vieta gerbėjams, norintiems pajusti tą autentišką pogrindžio dvasią, kurioje brendo permainų karta.
Rytų filosofija ir Bruce Lee įtaka
Viktoro Cojaus sceninis įvaizdis – juodi drabužiai, specifiniai judesiai, ramybė ir vidinė jėga – nebuvo atsitiktinis. Jis buvo didžiulis Rytų kultūros ir kovos menų gerbėjas. Jo idealas buvo Bruce Lee. Tuo metu, kai vaizdajuostės su koviniais filmais buvo deficitas ir plito nelegaliai, Cojus peržiūrėjo „Enter the Dragon“ dešimtis kartų.
Jis ne tik žavėjosi filmais, bet ir pats rimtai treniravosi. Nors nebuvo profesionalus kovotojas, jis mokėsi kung fu judesių, naudojo nunčiakus ir stengėsi imituoti Bruce Lee plastiką. Tai akivaizdžiai matyti filme „Adata“ (rus. „Igla“), kuriame Cojus atliko pagrindinį vaidmenį. Filmo pabaigos scena, kurioje jo herojus Moro eina snieguota alėja po dūrio peiliu, tapo kino klasika. Šis susižavėjimas Rytų filosofija taip pat suformavo jo požiūrį į gyvenimą – orų, stoišką, be nereikalingos agresijos, bet su pasirengimu apginti savo tiesą.
Paslaptinga asmenybė: uždari būdo bruožai
Viešumoje Viktoras Cojus atrodė pasitikintis savimi, kartais net arogantiškas, tačiau artimiausi žmonės jį prisimena visai kitokį. Jis buvo itin uždaras intravertas. Interviu metu jis dažnai atsakydavo trumpai, vengdavo atvirauti apie jausmus ar asmeninį gyvenimą. Jo dainos buvo jo kalba – jose jis pasakydavo viską, ką norėjo.
Jo asmeniniame gyvenime buvo dvi svarbios moterys. Pirmoji žmona Marianna buvo ne tik gyvenimo partnerė, bet ir grupės vadybininkė, padėjusi „Kino“ iškilti iš pogrindžio. Tačiau paskutiniais gyvenimo metais Viktoras sutiko Nataliją Razlogovą, su kuria jį siejo gilus dvasinis ryšys. Būtent su ja jis praleido paskutines savo vasaras Latvijoje, kur ir įvyko lemtinga tragedija. Nors oficialiai jis nesiskyrė su Marianna dėl sūnaus Aleksandro, jo širdis priklausė kitai. Šis vidinis konfliktas ir ramybės paieškos atsispindi vėlyvojoje kūryboje, pavyzdžiui, dainose iš „Juodojo albumo“.
Tragiška žūtis ir sąmokslo teorijos
1990 metų rugpjūčio 15 dieną, 12 valandą 28 minutės, kelyje netoli Tukumo (Latvija) įvyko avarija, sukrėtusi milijonus. Viktoro Cojaus vairuojamas tamsiai mėlynas „Moskvič-2141“ dideliu greičiu išlėkė į priešpriešinę eismo juostą ir kaktomuša susidūrė su autobusu „Ikarus“. Muzikantas žuvo vietoje.
Oficiali versija teigia, kad Cojus užmigo prie vairo dėl nuovargio. Tačiau ši versija iki šiol kelia daug abejonių gerbėjams ir tyrinėtojams. Štai keletas faktų, kurie dažnai aptariami:
- Greitis: Ekspertizė parodė, kad automobilis lėkė mažiausiai 130 km/h greičiu. Tai buvo nebūdinga Cojui, kuris, pasak artimųjų, buvo gana atsargus vairuotojas ir neturėjo didelės vairavimo patirties.
- Alkoholis: Kraujyje alkoholio nerasta. Tai paneigia versiją, kad jis vairavo neblaivus.
- Kasetė: Automobilyje buvo rasta kasetė su „Juodojo albumo“ demonstraciniais įrašais. Legenda byloja, kad ji stebuklingai išliko sveika, tačiau realybėje kasetė buvo apgadinta, nors įrašą pavyko išgelbėti.
Sąmokslo teorijų šalininkai netgi kelia versijas apie specialiųjų tarnybų įsikišimą, motyvuodami tuo, kad Cojaus dainos (ypač „Peremen“ – „Permainų“) tapo nevaldomu laisvės himnu, kėlusiu grėsmę byrančiai sistemai. Tačiau jokių realių įrodymų šioms teorijoms nėra. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo tiesiog tragiškas atsitiktinumas, kai jaunas, mintyse paskendęs kūrėjas prarado budrumą kelyje.
Dažniausiai užduodami klausimai apie Viktorą Cojų
Žemiau pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažniausiai kyla pradedantiems domėtis grupės „Kino“ lyderio gyvenimu.
Kiek metų buvo Viktorui Cojui, kai jis mirė?
Viktoras Cojus žuvo būdamas 28 metų. Tai įtraukė jį į simbolinį „Klubą 27“ (nors formaliai jis buvo metais vyresnis), kuriame minimi jauni mirę talentai, palikę ryškų pėdsaką muzikoje.
Kokia yra Viktoro Cojaus tautybė?
Jo tėvas Robertas Cojus buvo korėjietis, o motina Valentina – rusė. Dėl savo išskirtinės išvaizdos jis dažnai susidurdavo su tapatybės klausimais, tačiau pats save laikė Leningrado kultūros žmogumi.
Kuri daina laikoma populiariausia?
Nors tai subjektyvu, daina „Gruppa krovi“ (Kraujo grupė) laikoma vizitine grupės kortele. Taip pat milžinišką populiarumą turi dainos „Zvezda po imeni Solnce“ (Žvaigždė vardu Saulė) ir „Peremen“ (Permainų!).
Ar tiesa, kad Cojus nemėgo politikos?
Taip. Nors daina „Peremen“ tapo politinių protestų himnu, pats Viktoras ne kartą pabrėžė, kad ji buvo apie vidines, asmenines permainas, o ne apie politinę revoliuciją. Jis laikėsi atokiau nuo politinių judėjimų, norėdamas išlikti laisvu menininku.
Kodėl „Kino“ muzika aktuali ir šiandien?
Atrodytų keista, kad XXI amžiaus jaunimas, gyvenantis „TikTok“ ir srautinių transliacijų eroje, klausosi devintojo dešimtmečio įrašų. Tačiau Cojaus fenomenas slypi jo tekstų universalume. Jis nedainavo apie tarybinę buitį ar specifines to meto problemas. Jis dainavo apie vienatvę, meilę, pasirinkimą tarp konformizmo ir tiesos, apie „karą“, kuris vyksta kiekvieno žmogaus viduje.
Jo muzika yra paprasta, bet ne primityvi. Melodijos lengvai įsimenamos, o tekstai palieka erdvės interpretacijai. Šiandienos pasaulyje, kuris yra pilnas triukšmo ir netikrumo, Viktoro Cojaus balsas skamba kaip inkaras – ramus, užtikrintas ir tikras. Jo herojus yra vienišas kovotojas, kuris nepasiduoda aplinkybėms, o tai yra archetipas, artimas kiekvienai jaunai kartai, ieškančiai savo vietos po saule. Todėl, kol bus žmonių, vertinančių nuoširdumą ir vidinę laisvę, tol siena su užrašu „Cojus gyvas“ nebus tik architektūrinis objektas, o gyvas kultūrinės atminties liudijimas.
