Lietuvos estradinės muzikos padangėje yra vardų, kurie net ir praėjus daugybei metų po netekties sukelia šiltus jausmus ir nostalgiją. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Edmondas Čivinskas, ilgametis legendinės grupės „Vairas“ lyderis ir vokalistas. Jo unikalus, prikimęs balso tembras tapo neatsiejama daugelio lietuvių švenčių dalimi, o atliekamos dainos – himnais, vienijančiais kartas. Nors scenos grando nebėra tarp mūsų jau daugiau nei dešimtmetį, prisiminimai apie jį vis dar gyvi ne tik gerbėjų širdyse, bet ir artimiausių bičiulių pasakojimuose. Kolegos muzikantai, su kuriais Edmondas dalijosi vargais ir džiaugsmais gastrolių metu, šiandien prabyla ne tik apie jo talentą, bet ir apie jautrią, paprastą bei be galo nuoširdžią asmenybę, kurios taip trūksta šiuolaikiniame šou pasaulyje.
Legendinio „Vairo“ siela ir unikalus balso tembras
Kalbėti apie Edmondą Čivinską neįmanoma nepaminint Šiaulių miesto fenomeno – grupės „Vairas“. Šis kolektyvas, susikūręs dar sovietmečiu, sugebėjo išlaikyti savo populiarumą per visas politines ir kultūrines permainas, o didžiąją dalį šios sėkmės lėmė būtent Edmondo charizma. Muzikos kritikai ir gerbėjai sutaria, kad E. Čivinskas turėjo vieną labiausiai atpažįstamų balsų Lietuvoje. Tas lengvas, tarsi gyvenimo druskos paragavęs kimumas suteikdavo dainoms ypatingo svorio ir emocijos, kurios neįmanoma suvaidinti.
Grupės repertuare esančios dainos, tokios kaip „Riešutų žydėjimas“ ar „Gimiau pačiu laiku“, tapo nešimtus tūkstančių kartų perklausytais hitais. Tačiau svarbu suprasti, kad už šių hitų slėpėsi titaniškas darbas. Bičiuliai prisimena, kad Edmondas buvo perfekcionistas gerąja to žodžio prasme. Repeticijų metu jis galėdavo valandų valandas gludinti vieną frazę, kol ji suskambėdavo būtent taip, kaip jis jautė širdimi. Jam nebuvo „mažų“ koncertų – ar tai būtų didžioji šalies arena, ar miestelio kultūros namai, jis atiduodavo save visą, dažnai nulipdamas nuo scenos permirkęs prakaitu, bet su šypsena veide.
Bičiulių prisiminimai: koks Edmondas buvo už scenos ribų
Viešumoje matėme energingą, gitara grojantį ir minią užvedantį atlikėją, tačiau artimiausi draugai piešia kiek kitokį, daug intymesnį portretą. Ilgametis scenos partneris ir geriausias draugas Rolandas Janušas ne kartą yra minėjęs, kad Edmondas gyvenime buvo itin kuklus, jautrus ir šeimyniškas žmogus. Jam svetima buvo žvaigždžių liga ar noras puikuotis prieš kitus.
Kolegos muzikantai su šypsena prisimena Edmondo humoro jausmą. Net ir sunkiausiomis akimirkomis, kai nuovargis po ilgų kelionių imdavo viršų, jis sugebėdavo praskaidrinti nuotaiką taikliu pokštu ar ironiška pastaba. Viena ryškiausių jo savybių buvo gebėjimas išklausyti. Muzikantų bendruomenėje, kurioje dažnai dominuoja dideli ego, Čivinskas buvo tas, kuris sugerdavo kitų emocijas, patardavo arba tiesiog tyliai pabūdavo šalia. Virgis Stakėnas, kitas garsus šiaulietis, yra sakęs, kad Edmondas turėjo „muzikanto sąžinę“ – jis niekada nemeluodavo nei sau, nei klausytojui.
Bičiulių lūpose dažnai skamba žodžiai apie jo meilę gyvenimui. Jis mokėjo džiaugtis paprastais dalykais – žvejyba, buvimu gamtoje, ilgais pokalbiais prie kavos puodelio. Būtent šis žmogiškasis paprastumas ir buvo ta paslaptis, kodėl klausytojai jį laikė „savu“. Jis nebuvo nepasiekiamas stabas ant pjedestalo; jis buvo tarsi geras kaimynas ar draugas, kuris tiesiog moka labai gražiai dainuoti.
Niekur negirdėtos istorijos iš gastrolių autobusiuko
Muzikanto gyvenimas – tai ne tik aplodismentai ir gėlės, bet ir tūkstančiai kilometrų kelyje. Būtent gastrolių metu nutikdavo įdomiausių istorijų, kurios retai pasiekdavo viešumą. Viena iš tokių istorijų, kuria dalijasi buvę grupės nariai, susijusi su ankstyvaisiais nepriklausomybės metais. Tuometinėse kultūros namų salėse dažnai trūkdavo šildymo, o aparatūra gesdavo pačiu netinkamiausiu metu.
Pasakojama, kad vieno koncerto metu atokiame miestelyje dingo elektra. Salė pilnutėlė, tamsa, tyla. Kitas atlikėjas galbūt būtų nutraukęs pasirodymą, tačiau Edmondas paėmė akustinę gitarą, priėjo prie scenos krašto ir pradėjo dainuoti be mikrofono. Žmonės salėje nuščiuvo, o vėliau pradėjo dainuoti kartu. Tas koncertas, vykęs žvakių šviesoje ir be jokios garso stiprinimo įrangos, tapo vienu jaukiausių ir įsimintiniausių grupės istorijoje. Tai parodė tikrąją atlikėjo galią – valdyti publiką vien balsu ir emocija.
Kita, kiek linksmesnė istorija, susijusi su grupės populiarumu. „Vairas“ buvo taip mylimas, kad kartais po koncertų muzikantams tekdavo slapstytis nuo gerbėjų, norinčių gauti autografą ar tiesiog paliesti savo dievukus. Yra buvę atvejų, kai Edmondas, norėdamas ramiai pavalgyti pakelės kavinėje, turėjo užsidėti tamsius akinius ir kepurę, tačiau vos jam prabilus užsakant maistą, padavėja akimirksniu atpažindavo tą unikalų balsą. „Jūsų balso nepaslėpsi po jokiais akiniais“, – tąkart juokėsi ji.
Lemtinga kova ir vienybė, sujaudinusi visą Lietuvą
Edmondo Čivinsko gyvenimo istorija turi ir dramatiškąjį puslapį, kuris parodė ne tik jo stiprybę, bet ir visos Lietuvos žmonių vienybę. Kai visuomenę pasiekė žinia apie sunkią atlikėjo ligą – hepatitą C ir būtinybę atlikti kepenų transplantaciją – reakcija buvo žaibiška. Tai nebuvo tiesiog dar viena naujiena; tai buvo asmeninė tragedija tūkstančiams gerbėjų.
Bičiuliai su jauduliu prisimena paramos koncertų ciklą „Vilties paukštė“. Tai buvo momentas, kai scenos konkurencija išnyko. Garsiausi Lietuvos atlikėjai – nuo operos solistų iki pop muzikos žvaigždžių – susivienijo tam, kad surinktų lėšų Edmondo gydymui ir operacijai Vokietijoje. Pats Edmondas tuo metu jautėsi nepatogiai, kad jam reikia prašyti pagalbos, tačiau matydamas žmonių meilę, jis įgavo naujų jėgų kovoti.
Nors kepenų transplantacija buvo atlikta ir kurį laiką atrodė, kad stebuklas įvyko, likimas buvo negailestingas. Tačiau net ir gulėdamas ligoninės palatoje, Edmondas neprarado optimizmo. Lankę draugai pasakoja, kad jis iki paskutinių dienų kūrė ateities planus, kalbėjo apie naujas dainas ir svajojo vėl paimti gitarą į rankas. Jo kova tapo simboliu, skatinančiu žmones nepasiduoti net sunkiausiose situacijose ir primenančiu apie donorystės svarbą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Siekiant geriau suprasti E. Čivinsko palikimą ir gyvenimo faktus, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.
Kada mirė Edmondas Čivinskas?
Edmondas Čivinskas mirė 2010 metų kovo 10 dieną Kauno klinikose, po komplikacijų, kilusių po kepenų transplantacijos. Jam buvo 50 metų.
Kokiomis dainomis labiausiai išgarsėjo atlikėjas?
Nors grupės „Vairas“ diskografija plati, pačiomis ryškiausiomis dainomis, atliekamomis Edmondo, laikomos:
- „Riešutų žydėjimas“ – vizitinė kortelė, tapusi liaudies daina.
- „Gimiau pačiu laiku“ – optimizmu trykštantis kūrinys.
- „Ašarėlė“ – jautri baladė.
- „Bixai“ – daina, parodanti grupės rokenrolinę dvasią.
Ar grupė „Vairas“ tęsia veiklą po lyderio mirties?
Taip, grupė „Vairas“ tęsia veiklą. Pagrindiniu vokalistu tapo ilgametis Edmondo bendražygis Rolandas Janušas. Grupė koncertuoja, įrašinėja naujas dainas ir aktyviai puoselėja E. Čivinsko atminimą, jo dainas įtraukdama į kiekvieną pasirodymą.
Kur palaidotas Edmondas Čivinskas?
Dainininkas palaidotas savo gimtuosiuose Šiauliuose, Donelaičio kapinėse. Jo kapą dažnai lanko gerbėjai, ypač per mirties metines.
Muzikinio palikimo tąsa šių dienų scenoje
Nors fiziškai Edmondo Čivinsko nebėra, jo muzikinis pėdsakas yra gilesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šiandienos Lietuvos muzikos scenoje vis dar jaučiama stipri „Vairo“ įtaka. Jaunosios kartos atlikėjai neretai perdainuoja legendinius hitus, suteikdami jiems naują skambesį, tačiau visada pabrėžia pagarbą originalui. Tai rodo, kad Edmondo atliekama muzika nebuvo vienadienė mada – tai buvo kokybiška, nuoširdi kūryba, peržengianti laiko ribas.
Šiauliuose ir visoje Lietuvoje organizuojami atminimo vakarai, kuriuose skamba ne tik muzika, bet ir rodomi archyviniai kadrai. Juose matome Edmondą tokį, koks jis ir buvo: besišypsantį, su gitara, visiškai atsidavusį savo klausytojui. Jo balsas radijo eteryje skamba taip pat dažnai, kaip ir prieš dvidešimt metų, o daina „Riešutų žydėjimas“ vis dar yra neatsiejama vasaros vakarų, giminių susiėjimų ir lietuviškų švenčių dalis. Tai yra didžiausias paminklas, kokį menininkas gali sau pasistatyti – gyventi žmonių atmintyje per savo kūrybą, kuri guodžia, džiugina ir vienija net tada, kai autoriaus nebėra šalia.
