Mažai pasaulio istorijoje yra asmenybių, kurių vardas būtų tapęs tokiu universaliu sinonimu muzikai, aistrai ir tuo pačiu metu – giliam žmogiškajam skausmui, kaip Elvis Presley. Kai kalbame apie rokenrolą, mes kalbame apie jį, tačiau už blizgančių kostiumų, auksinių plokštelių ir isterijos apimtų gerbėjų minios slypėjo sudėtinga, dažnai vieniša siela. Elvis ne tik pakeitė populiariąją kultūrą; jis tapo pavyzdžiu to, kaip milžiniška sėkmė gali tapti ne tik dovana, bet ir nepakeliama našta. Jo istorija yra ne tik apie talentą, kuris pasitaiko kartą per šimtmetį, bet ir apie sistemą, kuri tą talentą išnaudojo iki paskutinio atodūsio.
Kukli pradžia ir staigus kilimas į Olimpą
Elvis Aaronas Presley gimė Misisipės valstijoje, Tupelo mieste, itin skurdžiomis sąlygomis. Nedaugelis žino, kad Elvis turėjo brolį dvynį Jessie Garoną, kuris mirė gimdymo metu. Ši ankstyva netektis paliko gilų pėdsaką Elvio motinos Gladys psichikoje ir lėmė itin glaudų, kartais net savininkišką ryšį su išgyvenusiu sūnumi. Persikėlus į Memfį, jaunasis Elvis atrado muzikų katilą, kuriame virė bliuzas, kantri ir gospelas. Būtent šių žanrų sintezė ir tapo tuo unikaliu skambesiu, kurį vėliau pasaulis pavadino rokenrolu.
1954 metais įrašų studijoje „Sun Studio“ įvykęs proveržis su daina „That’s All Right“ buvo atsitiktinumas, virtęs revoliucija. Samas Phillipsas, studijos savininkas, ilgai ieškojo baltaodžio atlikėjo, kuris turėtų juodaodžių muzikos pojūtį ir balsą. Elvis buvo būtent tai. Tačiau sėkmė atnešė ne tik pinigus, bet ir milžinišką spaudimą. Jaunas vaikinas iš pietų staiga tapo kultūros ikona, kurios kiekvieną judesį stebėjo, kritikavo ir dievino milijonai.
Pulkininkas Tomas Parkeris: Sėkmės architektas ar kalėjimo prižiūrėtojas?
Negalima kalbėti apie Elvio šlovę ir tragediją nepaminint jo vadybininko, paslaptingojo pulkininko Tomo Parkerio. Tai buvo žmogus, kuris pavertė Elvį pasauline preke, tačiau kaina buvo milžiniška. Parkeris, nelegalus imigrantas iš Olandijos, kontroliavo kiekvieną Elvio karjeros aspektą.
Parkeris priėmė sprendimus, kurie finansiškai buvo naudingi, bet kūrybiškai žlugdantys:
- Jis nukreipė Elvį į Holivudą, verčiantį jį filmuotis daugybėje vidutiniškų miuziklų, kurie nors ir nešė pelną, bet griovė atlikėjo, kaip rimto muzikanto, reputaciją.
- Jis reikalavo beprecedenčio 50 proc. honoraro nuo visų Elvio pajamų, kai standartas industrijoje buvo 10–15 proc.
- Dėl savo nelegalaus statuso ir baimės būti deportuotam, Parkeris atsisakė pelningų pasiūlymų koncertuoti užsienyje, taip įkalindamas Elvį tik JAV ribose.
Ši kontrolė sukūrė auksinį narvelį. Elvis jautėsi įsipareigojęs Parkeriui už sėkmę, tačiau tuo pat metu jautėsi išduotas kaip menininkas.
Sugrįžimas ir Las Vegaso spąstai
Po kelerių metų kūrybinės stagnacijos Holivude, 1968 metais Elvis surengė legendinį „Comeback Special“ pasirodymą televizijoje. Tai buvo triumfas – Elvis, apsirengęs juoda oda, vėl buvo alkanas, energingas ir pavojingas. Jis įrodė, kad vis dar yra Karalius. Deja, šis pakilimas buvo trumpalaikis.
Po sėkmingo sugrįžimo, Pulkininkas Parkeris pasirašė ilgalaikę sutartį su „International Hotel“ Las Vegase. Iš pradžių tai atrodė kaip puiki galimybė, tačiau greitai tapo rutinos pragaru. Elvis buvo priverstas rengti po du koncertus per vakarą, septynias dienas per savaitę, mėnesių mėnesius. Toks grafikas būtų palaužęs bet ką, o Elviui, kuris jau turėjo problemų su miegu ir nerimu, tai tapo tiesiu keliu į priklausomybę.
Norėdamas atlaikyti beprotišką tempą, Elvis vis labiau kliaudavosi receptiniais vaistais. Tuo metu visuomenėje vyravo klaidinga nuomonė, kad jei vaistus išrašo gydytojas, jie yra saugūs ir negali sukelti narkomanijos. Elvio asmeninis gydytojas George’as Nichopoulos (žinomas kaip daktaras Nikas) buvo tas žmogus, kuris aprūpindavo žvaigždę tūkstančiais piliulių – nuo migdomųjų iki stimuliantų, kad Elvis galėtų pabusti, koncertuoti ir vėl užmigti.
„Memfio mafija“ ir izoliacija nuo realybės
Aplink Elvį susibūrė grupė vyrų, vadinamų „Memfio mafija“. Tai buvo draugai, asmens sargybiniai ir padėjėjai, kurie gyveno iš Elvio dosnumo. Nors jie suteikė jam saugumo jausmą ir draugiją, jie taip pat sukūrė izoliacinį burbulą. Niekas nedrįso prieštarauti Karaliui. Jei Elvis norėdavo skristi į kitą valstiją vidury nakties suvalgyti sumuštinio – jie tai suorganizuodavo. Jei jis norėdavo daugiau vaistų – jie juos gaudavo.
Ši aplinka, kurioje nebuvo girdėti žodžio „ne“, skatino destruktyvų elgesį. Elvis tapo paranojiškas, pradėjo kaupti ginklus, domėtis ezoterika ir vis labiau tolo nuo realybės. Jo santuoka su Priscilla Presley, kuri ilgą laiką buvo jo inkaras, galiausiai žlugo dėl neištikimybės, nuolatinio nebuvimo namuose ir keisto gyvenimo būdo. Skyrybos 1973 metais sudavė milžinišką smūgį Elvio emocinei būklei, nuo kurio jis taip ir neatsigavo.
Fizinė ir emocinė degradacija
Paskutiniaisiais gyvenimo metais (1974–1977) Elvio sveikata dramatiškai blogėjo. Jis priaugo daug svorio, kentėjo nuo glaukomos, aukšto kraujospūdžio, kepenų pažeidimų ir padidėjusios gaubtinės žarnos. Tačiau baisiausia buvo priklausomybė. Liudininkai pasakoja, kad prieš koncertus jam dažnai tekdavo padėti atsistoti, o jo kalba tapdavo nerišli.
Nepaisant to, jo balsas išliko stebuklingas. Viename iš paskutiniųjų nufilmuotų pasirodymų, atliekant dainą „Unchained Melody“, matomas išpurtęs, sunkiai kvėpuojantis vyras, kuris sėda prie fortepijono. Tačiau kai jis pradeda dainuoti, pasigirsta tas pats galingas, sielą veriantis balsas. Tai buvo paskutinis talento blyksnis griūvančiame kūne.
1977 m. rugpjūčio 16-oji: Diena, kai sustojo pasaulis
Tą lemtingą vasaros dieną Elvis ruošėsi dar vienam koncertiniam turui. Gracelande tvyrojo įprastas šurmulys. Apie popietę jo sužadėtinė Ginger Alden rado Elvį be gyvybės ženklų vonios kambaryje. Bandymai jį atgaivinti buvo nesėkmingi. 15:30 val. vietos laiku Baptistų memorialinėje ligoninėje oficialiai konstatuota rokenrolo karaliaus mirtis. Jam buvo tik 42 metai.
Oficiali mirties priežastis buvo įvardinta kaip širdies aritmija, tačiau toksikologinės ataskaitos vėliau parodė, kad jo organizme buvo didžiulis kiekis įvairių receptinių vaistų – kodeino, morfijaus, valiumo ir kitų raminamųjų mišinys. Tai buvo ilgo savęs naikinimo proceso kulminacija.
Žinia apie Elvio mirtį sukėlė pasaulinį šoką. Prie Gracelando vartų susirinko dešimtys tūkstančių raudančių gerbėjų. Tai buvo ne tiesiog dainininko mirtis; tai buvo eros pabaiga. Žmogus, kuris turėjo viską – pinigus, šlovę, talentą – mirė vienišas savo paties susikurtame kalėjime.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kokia buvo tikroji Elvio Presley mirties priežastis?
Nors oficialiame mirties liudijime įrašytas širdies sustojimas (aritmija), dauguma medicinos ekspertų ir biografų sutaria, kad pagrindinis veiksnys buvo ilgalaikis piktnaudžiavimas receptiniais vaistais (polifarmacija), kuris nualino organizmą ir sukėlė širdies problemas. Taip pat prisidėjo genetika ir netinkama mityba.
Ar Elvis mirė skurde?
Ne, Elvis nemirė skurde, tačiau jo finansinė padėtis buvo sudėtinga dėl milžiniško išlaidavimo („Memfio mafijos“ išlaikymas, dovanos, lėktuvai) ir nesąžiningų vadybininko Tomo Parkerio sandorių. Po mirties, dėka Priscillos Presley pastangų paversti Gracelandą muziejumi, Elvio turtas išaugo šimtus kartų.
Kodėl Elvio vadybininkas neleido jam koncertuoti užsienyje?
Pulkininkas Tomas Parkeris buvo nelegalus imigrantas iš Olandijos (tikrasis vardas Andreas Cornelis van Kuijk). Jis neturėjo paso ir bijojo, kad išvykęs iš JAV nebegalės sugrįžti arba bus deportuotas, todėl atmesdavo visus pelningus pasiūlymus koncertuoti Europoje ar Azijoje.
Kas nutiko daktarui, kuris išrašinėjo Elviui vaistus?
Daktaras George’as Nichopoulos („Dr. Nick“) vėliau buvo teisiamas dėl piktnaudžiavimo receptų išrašymu. Nors jis buvo išteisintas dėl kaltinimų nužudymu, 1980 metais Tenesio valstija atėmė jo medicininę licenciją dėl neetiško elgesio ir perteklinio vaistų skyrimo pacientams.
Ar Elvis rašė savo dainas?
Nors Elvis yra nurodytas kaip bendraautoris keliose dainose dėl verslo susitarimų, jis pats dainų nekūrė. Jo genialumas slypėjo gebėjime interpretuoti svetimą medžiagą ir paversti ją visiškai sava. Jis turėjo fenomenalią muzikinę atmintį ir aranžuotės pojūtį.
Kultūrinis palikimas ir nemirtingumas
Praėjus dešimtmečiams po mirties, Elvis Presley išlieka viena pelningiausių mirusių įžymybių pasaulyje. Tačiau jo palikimas matuojamas ne doleriais. Jis pakeitė požiūrį į sceninį įvaizdį, sugriovė rasines barjerus muzikoje (populiarindamas „juodąją” muziką baltaudžių auditorijai) ir tapo pirmąja tikra pasauline superžvaigžde.
Gracelandas Memfyje šiandien yra antra labiausiai lankoma privati rezidencija JAV po Baltųjų rūmų. Kiekvienais metais tūkstančiai žmonių ten atvyksta ne tik pamatyti prabangos, bet ir pagerbti žmogaus, kuris atidavė viską savo auditorijai. Elvio tragedija tapo pamoka apie psichinės sveikatos svarbą ir pavojus, slypinčius už neribotos šlovės. Galiausiai, klausydamiesi jo baladžių ar energingo rokenrolo, mes girdime ne tragišką pabaigą, o nemirtingą gyvybės džiaugsmą, kurį jis sugebėjo užfiksuoti vinilinėje plokštelėje. Jo muzika, nepavaldi laikui, ir toliau įkvepia naujas kartas, įrodydama, kad Karalius, nors ir paliko pastatą, niekada iš tikrųjų neišėjo.
