Kai pagalvojame apie Metju Makonahį, prieš akis iškart iškyla charizmatiška, besišypsanti figūra, dažnai siejama su lengvabūdiškais romantinių komedijų herojais arba Teksaso saulės nubučiuotais atsiskyrėliais. Tačiau už šio gerai pažįstamo įvaizdžio slypi vienas įdomiausių ir nenuspėjamiausių Holivudo karjeros kelių. Tai nėra tiesi linija nuo ambicingo jaunuolio iki „Oskaro“ laureato; tai vingiuota, kartais duobėta, o kartais drąsių rizikų kupina kelionė. Nuo atsitiktinio vaidmens, pakeitusio viską, iki sąmoningo pasitraukimo iš didžiųjų ekranų, kad vėliau sugrįžtų visiškai kitokiu amplua – Makonahio istorija yra pamoka apie autentiškumą, drąsą keistis ir gebėjimą išlikti ištikimam sau net tada, kai visas pasaulis tikisi iš tavęs kažko kito.
Atsitiktinumas, tapęs gyvenimo kelio pradžia
Nedaugelis žino, kad Metju Makonahis niekada neplanavo tapti aktoriumi. Studijuodamas Teksaso universitete Ostine, jis rimtai ruošėsi tapti teisininku. Gyvenimą pakeitė vienas atsitiktinumas: knyga „Didžiausias pasaulio pardavėjas“ (The Greatest Salesman in the World), kurią jis perskaitė paskutiniame studijų kurse. Šis kūrinys jį taip įkvėpė, kad jis suprato – teisė nėra jo pašaukimas. Staiga viskas tapo aišku: jis nori studijuoti filmų kūrimą.
Šis esminis lūžis parodo, kaip stipriai Makonahis pasitiki savo intuicija. Jis nebijojo mesti daug žadančios karjeros perspektyvos vardan neaiškios svajonės. Jo pirmieji žingsniai kine buvo nedideli, tačiau lemtingi. Viskas pasikeitė po atsitiktinio susitikimo su kastingų režisieriumi Donu Phillipsu bare. Tai buvo ne tik sėkmė, bet ir pasirengimo bei tinkamo nusiteikimo rezultatas. Netrukus po to jis gavo vaidmenį filme „Išsunktas ir sumišęs“ (Dazed and Confused), kuris ne tik atnešė jam šlovę, bet ir įtvirtino jo, kaip ekrano personažo, identitetą – atsipalaidavusį, charizmatišką ir gyvenimą mylintį vaikiną.
Romantinių komedijų era ir jos kaina
Devyniasdešimtųjų pabaigoje ir pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje Makonahis tapo „romantinių komedijų karaliumi“. Tokie filmai kaip „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“ ar „Vestuvių planuotoja“ padarė jį pasauline žvaigžde. Tačiau šis populiarumas turėjo savo kainą. Aktorius buvo įkalintas tam tikrame amplua. Holivudo studijos matė jį tik kaip „gražų vaikiną“, kuris patraukliai atrodo plakatuose ir kurio bučinys su pagrindine heroje garantuoja pelną kasose.
Toks „auksinis narvelis“ ilgainiui pradėjo slėgti patį aktorių. Nors jis uždirbdavo milijonus ir gyveno prabangiai, kūrybine prasme jis jautėsi sustingęs. Jis suvokė, kad jei ir toliau vaidins tuose pačiuose filmuose, taps vienadienio populiarumo įkaitu. Tai buvo akimirka, kai Makonahis priėmė vieną drąsiausių sprendimų savo karjeroje – jis tiesiog nustojo dirbti.
„Makonaissance“: sąmoningas pasitraukimas ir sugrįžimas
Tai, kas Holivude dabar žinoma kaip „Makonaissance“, prasidėjo nuo tylos. Maždaug dvejus metus Makonahis atsisakydavo visų siūlomų vaidmenų romantinėse komedijose. Jis aiškiai pasakė agentams ir studijoms: „Ne“. Tai buvo rizikingas žingsnis, nes daugelis manė, kad jis tiesiog išnyks iš scenos ir bus pamirštas.
Tačiau aktorius šį laiką išnaudojo savirefleksijai ir pasirengimui. Jis laukė vaidmenų, kurie leistų atskleisti jo tikrąjį aktorinį potencialą. Ir šie vaidmenys atėjo. Tai nebuvo atsitiktinumas, tai buvo kryptingas darbas su savimi. Kai jis sugrįžo su tokiais filmais kaip „Linkolnas advokatui“ (The Lincoln Lawyer), „Žudikas Džo“ (Killer Joe) ir „Mud“ (Mud), žiūrovai ir kritikai pamatė visiškai kitokį aktorių – gilų, tamsų, sudėtingą ir neįtikėtinai talentingą.
Lūžio taškas: „Dalaso pirkėjų klubas“
Jei reikėtų išskirti vieną momentą, kuris galutinai pakeitė požiūrį į Makonahį, tai būtų filmas „Dalaso pirkėjų klubas“ (Dallas Buyers Club). Jo transformacija, tiek fiziškai, tiek emociškai, įkūnijant Rono Vudrufo vaidmenį, buvo tiesiog stulbinanti.
- Fizinis pasiaukojimas: Jis numetė daugiau nei 20 kilogramų, kad įtikinamai suvaidintų mirtinai sergantį vyrą. Tai parodė ne tik profesionalumą, bet ir besąlygišką atsidavimą menui.
- Emocinis gylis: Vietoj klišinio personažo vaizdavimo, jis sukūrė prieštaringą, ne visada malonų, bet neįtikėtinai gyvą žmogų.
- Pripažinimas: „Oskaras“ už geriausią aktoriaus vaidmenį tapo galutiniu patvirtinimu, kad jo drąsus sprendimas pakeisti karjeros kryptį buvo teisingas.
Gyvenimo filosofija už ekrano ribų
Metju Makonahis nėra tik aktorius, jis – filosofas, ieškotojas. Jo knyga „Žali šviesoforai“ (Greenlights) atskleidžia, kaip jis suvokia gyvenimą. Jis kalba apie „žalius šviesoforus“ kaip apie galimybes ir sėkmės akimirkas, kurias reikia mokėti atpažinti. Tačiau jis pabrėžia ir tai, kad „geltoni“ ir net „raudoni“ šviesoforai gyvenime yra ne mažiau svarbūs – jie verčia mus stabtelėti, pagalvoti ir pakeisti kryptį.
Ši filosofija atsispindi ir jo požiūryje į tėvystę bei santuoką. Nors jis ilgą laiką buvo žinomas kaip Holivudo viengungis, santuoka su Kamilą Alves ir tapimas tėvu pakeitė jo prioritetus. Jis ne kartą pabrėžė, kad šeima yra svarbiausias jo gyvenimo projektas, o sėkmė kine yra tik antrinis dalykas.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl Metju Makonahis nustojo vaidinti romantinėse komedijose?
Jis jautė, kad tapo įkalintas viename amplua. Aktorius norėjo iššūkių ir siekė parodyti, kad gali atlikti sudėtingesnius, draminius vaidmenis, todėl sąmoningai atsisakė lengvesnio kelio ir dviejų metų laikotarpiu nepriėmė jokių pasiūlymų.
Ką reiškia terminas „Makonaissance“?
Tai žodžių žaismas (Makonahis + renesansas), apibūdinantis aktoriaus karjeros atgimimą ir transformaciją iš romantinių komedijų aktoriaus į vieną gerbiamiausių dramos meistrų Holivude.
Ar Metju Makonahis tikrai studijavo teisę?
Taip, jis rimtai galvojo apie teisės studijas ir tik paskutiniame kurse suprato, kad tai nėra jo svajonių kelias. Būtent šis apsisprendimas pasukti į filmų kūrimą ir pakeitė visą jo gyvenimo trajektoriją.
Kokią pagrindinę žinutę aktorius perduoda savo knygoje „Žali šviesoforai“?
Pagrindinė žinutė – gebėjimas atpažinti gyvenimo teikiamas galimybes („žalius šviesoforus“), mokėjimas mokytis iš klaidų ir gebėjimas priimti netikėtus gyvenimo posūkius kaip pamokas, o ne kaip kliūtis.
Autentiškumo paieškos kaip nuolatinė būsena
Svarbiausia pamoka, kurią galima išmokti stebint Metju Makonahio karjerą, yra susijusi su autentiškumu. Mes dažnai esame linkę susikurti tam tikrą įvaizdį, kurį aplinka priima ir vertina, ir bijome jį sugriauti, nes baiminamės prarasti saugumą. Makonahis parodė, kad kartais reikia sugriauti tai, kas sukurta, kad galėtum sukurti kažką naujo ir tikro.
Jo karjera – tai nesibaigiantis eksperimentas. Net ir būdamas „Oskaro“ laureatas, jis nesustoja. Jis renkasi projektus, kurie jam įdomūs, o ne tuos, kurie garantuotai atneš pelną. Jis eksperimentuoja su televizija (pavyzdžiui, „Tikras detektyvas“), įgarsina animacinius filmus ir įsitraukia į įvairias visuomenines veiklas savo gimtajame Teksase.
Ši laisvė rinktis yra didžiausias turtas, kurį jis iškovojo savo drąsa. Jis nebėra Holivudo sistemos įrankis, jis yra kūrėjas, kuris valdo savo likimą. Tai yra pavyzdys, kad karjeros posūkiai nėra nesėkmės – tai būtini žingsniai asmeninės brandos ir profesinio meistriškumo link. Kiekvienas mes savo gyvenime susiduriame su „raudonais šviesoforais“, tačiau, kaip rodo Makonahio pavyzdys, tai dažnai yra geriausias laikas pergalvoti savo prioritetus ir pasirinkti kelią, kuris veda į tikrąjį pašaukimą.
Pabaigai, svarbu pabrėžti, kad Metju Makonahio istorija nėra skirta tik kino gerbėjams. Tai pasakojimas apie drąsą gyventi pagal savo taisykles, apie gebėjimą atpažinti savo „žalius šviesoforus“ ir apie tai, kad niekada nėra vėlu pradėti viską iš naujo, jei tai, ką darai, nebeatitinka tavo vidinės tiesos. Jo gyvenimo posūkiai ir netikėti karjeros pasirinkimai – tai ne tik pramogų pasaulio naujiena, bet ir gili pamoka apie žmogaus potencialą keistis ir augti.
