Aleksandras Demjanenka – vardas, kuris daugeliui vis dar asocijuojasi su naiviu, tačiau be galo simpatišku studentu Šuriku, kurio nuotykiai Leonidai Gaidajaus komedijose tapo neatsiejama daugelio kartų vaikystės ir jaunystės dalimi. Tačiau už šio kultinio personažo kaukės slėpėsi gilus, intelektualus, kiek melancholiškas ir dažnai vienišas žmogus, kurio tikrasis gyvenimas buvo toli gražu ne toks nerūpestingas, kaip jo ekrano herojaus. Aktoriaus kelias – tai istorija apie talento įkaitą, bandymus ištrūkti iš vieno vaidmens šešėlio ir tylų, stoišką orumą, su kuriuo jis priėmė tiek šlovės naštą, tiek profesinio užmaršties kartėlį.
Šlovė, tapusi auksiniu narveliu
Kai 1965 metais pasirodė filmas „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, niekas negalėjo nuspėti, kad pagrindinio aktoriaus gyvenimas pasikeis negrįžtamai. Aleksandras Demjanenka, iki tol jau spėjęs suvaidinti draminiuose vaidmenyse ir įrodęs savo, kaip rimto aktoriaus, potencialą, tapo „Šuriku“ visai šaliai. Šis vaidmuo buvo tiek sėkmingas, kad žiūrovai paprasčiausiai atsisakė matyti jame ką nors kita.
Komedijos žanras, ypač tuometinėje Sovietų Sąjungoje, buvo laikomas tarsi „lengvesniu“ žanru, o aktoriai, atlikę komedinius vaidmenis, dažnai būdavo priskiriami vienam tipažui. Demjanenka susidūrė su klasikine aktoriaus tragedija – jis tapo savo paties sėkmės įkaitu. Režisieriai bijojo kviesti jį į rimtus, draminius projektus, nes žiūrovai, pamatę jį ekrane, pradėdavo juoktis, tikėdamiesi pamatyti dar vieną Šuriko išdaigą. Tai buvo didžiulis psichologinis krūvis žmogui, kuris visada siekė profesinės įvairovės ir gylio.
Ištakos ir kelias į didįjį kiną
Aleksandras Sergejevičius Demjanenka gimė 1937 metais Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas). Jo tėvas buvo teatro aktorius ir režisierius, tad meilė menui Aleksandrui buvo įdiegta nuo mažens. Nepaisant pirminio tėvo skeptiško požiūrio į aktoriaus profesiją (jis žinojo, koks tai sunkus ir nestabilus darbas), Aleksandras nusprendė sekti tėvo pėdomis ir išvyko į Maskvą studijuoti vaidybos.
Studijų metais jis pasižymėjo ne tik talentu, bet ir išskirtiniu darbštumu bei kuklumu. Jo ankstyvieji darbai kine rodė didelį draminį potencialą. Jis buvo charizmatiškas, turėjo savitą, intelektualų žavesį, kuris traukė auditoriją. Tačiau likimas nusprendė kitaip – Leonidai Gaidajus, ieškojęs idealaus „teigiamo, šiek tiek nevykėlio, bet doro studento“ tipo, pasirinko būtent Demjanenką. Tai buvo lemtingas pasirinkimas, pakeitęs visą jo karjeros kryptį.
Kodėl vaidmuo tapo prakeiksmu?
Šuriko fenomenas buvo toks stiprus, kad jis užgožė visą kitą aktoriaus kūrybinę veiklą. Štai keletas priežasčių, kodėl tai įvyko:
- Absoliutus atpažįstamumas: Kiekvienas šalies gyventojas žinojo Šuriką. Kai Demjanenka eidavo gatve, žmonės jį sveikindavo, tapšnodavo per petį ir kviesdavo išgerti, matydami jame „saviškį“.
- Stereotipų klišė: Kino studijos bijojo rizikuoti. Jei filme vaidindavo Demjanenka, tai automatiškai reikalaudavo tam tikro lengvo, komiško tono.
- Aktoriaus išvaizda: Jo „teigiamas“, kiek vaikiškas veidas trukdė jam gauti „blogiuko“ ar sudėtingo, psichologiškai gniuždomo herojaus vaidmenis.
Gyvenimas už kadro: asmenybė, kurią pažinojo tik artimiausi
Tie, kurie pažinojo Aleksandrą Demjanenką ne per kino ekraną, apibūdina jį kaip visai kitokį žmogų. Jis buvo itin inteligentiškas, mėgo skaityti, domėjosi filosofija, muzika ir tapyba. Jis nebuvo toks ekspresyvus kaip Šurikas – atvirkščiai, jis buvo gana uždaras, santūrus ir net kiek melancholiškas.
Jo asmeniniame gyvenime taip pat netrūko iššūkių. Pirmoji santuoka, trukusi daugelį metų, nebuvo laiminga, o vėliau jis rado tikrąją meilę su savo antraja žmona Liudmila, kuri buvo jo atrama paskutiniaisiais gyvenimo metais. Būtent Liudmila padėjo jam išgyventi profesinės užmaršties laikotarpį, kai pasiūlymų filmuotis tapo vis mažiau, o sveikata ėmė silpti.
Aktorius kentėjo nuo vienišumo, nors buvo visų mylimas. Jis niekada nesiskundė viešai, neieškojo pigių skandalų ar šlovės „išėjimo“ būdų. Jis tiesiog gyveno savo gyvenimą, dirbo teatre, daug dubliavo užsienio filmus (beje, jis buvo talentingas dubliažo meistras ir įgarsino daugybę žinomų pasaulinių žvaigždžių) ir stengėsi išlaikyti orumą.
Dubliavimas – antroji karjera ir gelbėjimosi ratas
Kai kinas užsidarė jam duris kaip aktoriui, Demjanenka atrado kitą būdą išreikšti save – dubliažą. Tai buvo sritis, kurioje jo talentas nebuvo ribojamas vieno vaidmens šešėlio. Jo balsas, intonacijos, gebėjimas perteikti personažo charakterį buvo neprilygstami.
Daugelis žiūrovų net nežinojo, kad daugelį užsienio filmų veikėjų rusiškai įgarsino būtent Aleksandras Demjanenka. Jis įgarsino Jean-Paul Belmondo, Omarą Sharifą, Robertą De Niro ir daugelį kitų. Tai buvo jo būdas išlikti profesijoje, dirbti su aukščiausios kokybės medžiaga ir išvengti „Šuriko“ štampo bent garsiniame lygmenyje. Tai reikalavo didžiulio kruopštumo, aktoriaus meistriškumo ir gebėjimo visiškai persikūnyti, nepaliekant nė pėdsako savojo, atpažįstamo balso tembro.
Dažniausiai užduodami klausimai apie Aleksandrą Demjanenką
Ar Aleksandras Demjanenka pats mėgo Šuriko vaidmenį?
Jis niekada atvirai nepeikė šio vaidmens, nes suprato jo vertę ir populiarumą, tačiau gyvenimo pabaigoje neslėpė nuovargio nuo šios „kaukės“. Jis buvo dėkingas už sėkmę, bet jautė, kad šis personažas neleido jam pilnai atsiskleisti kaip dramos aktoriui.
Kodėl po didžiulės sėkmės aktorius beveik nustojo filmuotis rimtuose filmuose?
Režisieriai tiesiog negalėjo atsiriboti nuo Šuriko įvaizdžio. Tai buvo Sovietų Sąjungos kino pramonės bėda – aktoriai dažnai buvo „įkalinami“ viename tipaže. Demjanenka buvo tapęs „per daug žinomu“, o tai, paradoksaliai, tapo jo karjeros kliūtimi.
Kuo dar garsėjo Demjanenka, be vaidybos kine?
Jis buvo neįtikėtinai talentingas dubliažo aktorius. Jo balso tembras ir gebėjimas perteikti emocijas balsu padarė jį vienu geidžiamiausių dubliuotojų to meto Sovietų Sąjungoje. Taip pat jis sėkmingai dirbo teatre, kur galėjo bent iš dalies pabėgti nuo kino štampų.
Kokia buvo paskutinė aktoriaus gyvenimo stotelė?
Paskutiniaisiais metais aktorius sunkiai sirgo, tačiau iki pat galo išliko ištikimas profesijai. Jis mirė 1999 metais Sankt Peterburge. Jo mirtis buvo tyli ir nepastebima plačiosios visuomenės, kas tik dar kartą parodė, koks atotrūkis buvo tarp jo viešojo įvaizdžio ir tikrojo gyvenimo.
Palikimas ir požiūris iš laiko perspektyvos
Šiandien, žvelgiant atgal, Aleksandras Demjanenka matomas ne tik kaip linksmas studentas, bet kaip tragiško likimo menininkas, kuris gebėjo išlaikyti orumą net tada, kai pasaulis matė jame tik vieną veidą. Jo gyvenimas mus moko, kad šlovė yra laikina ir ne visada atspindi tikrąją žmogaus vertę.
Kino istorijoje jis išliks kaip vienas iš tų aktorių, kurie tapo tautos kultūrinio kodo dalimi. Nors jis taip ir neturėjo progos suvaidinti to didžiojo, draminio vaidmens, apie kurį svajojo, jo indėlis į kiną yra neįkainojamas. Mes, žiūrovai, esame jam skolingi už daugelį juoko akimirkų, bet dabar, žinodami visą jo istoriją, į „Šuriko“ nuotykius žiūrime su gilesne empatija ir supratimu. Aleksandras Demjanenka buvo kur kas daugiau nei Šurikas – jis buvo nuoširdus, talentingas ir gilus žmogus, kurio istorija verta atminimo ir pagarbos.
