Sovietinio kino istorijoje nedaug aktorių sugebėjo užsitarnauti tokią besąlygišką žiūrovų meilę, kokia lydėjo Georgijų Viciną. Nors ekrane jis dažniausiai įkūnydavo keistus, silpnavalius ar komiškai nelaimingus personažus, tikrasis aktoriaus gyvenimas buvo visiškai kitoks – kupinas asketizmo, gilios išminties, filosofijos ir ypatingo ryšio su gamta bei gyvūnais. Daugelis žiūrovų, matydami jį legendinėse Leonido Gaidajaus komedijose, nė neįtarė, kad už „bailio“ kaukės slypi inteligentiškas, išsilavinęs ir itin kuklus žmogus, kurio kasdienybė priminė atsiskyrėlio gyvenimo būdą, o ne žvaigždės spindesį.
Asmenybės formavimasis ir kelias į teatrą
Georgijus Michailovičius Vicinas gimė 1917 metais Terijokuose, dabartinėje Suomijos teritorijoje, nors jo šeima netrukus persikėlė į Maskvą. Nuo pat vaikystės būsimasis aktorius pasižymėjo ypatingu drovumu, kuris jam, paradoksalu, vėliau padėjo tapti meistrišku persikūnijimo meistru. Mokykliniais metais jis jau rodė didelį susidomėjimą teatro menu, vaidino mėgėjiškuose spektakliuose ir sėmėsi įkvėpimo iš to meto scenos meistrų.
Jo profesinis kelias prasidėjo Vakhtangovo teatro studijoje, o vėliau jis tęsė studijas Maly teatro mokykloje. Jau jaunystėje Vicinas pasižymėjo ypatingu sugebėjimu keisti balsą ir mimiką. Jo vaidybos stilius buvo subtilus – jis niekada „nepervaidindavo“, o atvirkščiai, ieškodavo personažo vidinės logikos, net jei tas personažas buvo visiškai absurdiškas. Būtent šis intelektualus požiūris į komediją leido jam sukurti personažus, kurie išliko aktualūs net praėjus dešimtmečiams po jų sukūrimo.
Gaidajaus „trio“ fenomenas ir užkulisiai
Žinoma, neįmanoma kalbėti apie Viciną nepaminint garsiojo „Trio“ – Traso (Vicinas), Nikulino ir Morgunovo. Ši trijulė tapo tikra Sovietų Sąjungos popkultūros ikona. Tačiau skirtingai nei jo kolegos, Georgijus Vicinas niekada nesijautė patogiai garsumo šviesoje. Filmuojant tokias juostas kaip „Šunelis Barbosas ir neįprastas krosas“, „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ ar „Kaukazo belaisvė“, Vicinas dažnai tapdavo taikiuoju tarpininku tarp impulsyvaus režisieriaus Leonido Gaidajaus ir aikštingų kolegų.
Įdomu tai, kad „bailio“ vaidmuo buvo tarsi uždėtas jam ant pečių, nors realiame gyvenime Vicinas pasižymėjo geležine valia. Jis atsisakydavo naudotis kaskadininkų paslaugomis ten, kur kiti bijodavo rizikuoti. Pavyzdžiui, filme „Kaukazo belaisvė“ garsiojoje scenoje su „moskvovičiumi“, kur personažai turėjo būti nepatogiai suspausti, Vicinas viską atliko pats, nepaisydamas fizinio diskomforto. Jo profesionalumas buvo toks aukštas, kad režisieriai dažnai leisdavo jam pačiam improvizuoti, žinodami, kad rezultatas bus genialus.
Gyvenimo būdas: asketizmas ir filosofija
Tai, kas Viciną išskyrė iš daugumos to meto „žvaigždžių“, buvo jo griežtas gyvenimo būdas. Aktorius niekada nerūkė, nevartojo alkoholio ir propagavo sveiką mitybą, kas sovietmečiu buvo gana neįprasta. Jis domėjosi joga, Rytų filosofija ir meditacija, o jo namuose buvo galima rasti knygų apie sveiką gyvenseną bei dvasinį tobulėjimą.
Pagrindiniai Vicino gyvenimo principai:
- Vegetarizmas ir dieta: Aktorius daugiausia vartojo vaisius, daržoves ir riešutus. Jis tikėjo, kad maistas turi teikti energiją, o ne apsunkinti kūną.
- Disciplina: Kasdienė mankšta, joga ir kvėpavimo pratimai buvo jo dienos rutinos dalis.
- Saikingumas: Vicinas gyveno labai kukliai. Net būdamas nepaprastai populiarus, jis nevengė važinėti viešuoju transportu, dažnai nešiodamas seną paltą, kad neatpažintų gerbėjai.
- Meilė gamtai: Aktorius garsėjo savo meile benamėms katėms ir šunims. Jis dažnai eidavo į parkus šerti paukščių ir gatvės gyvūnų, išleisdamas tam didelę dalį savo honorarų.
Vicinas nebuvo linkęs į prabangą. Jo butas buvo asketiškas, pilnas paveikslų (aktorius pats tapė) ir skulptūrų. Jis dažnai sakydavo, kad žmogui reikia labai nedaug, kad būtų laimingas: ramybės, knygos ir galimybės daryti gera.
Santykiai su aplinkiniais ir šeima
Asmeninis Vicino gyvenimas taip pat buvo neeilinis. Jis ilgą laiką gyveno su Tamara Vicina, kurią dievino, tačiau šalia to egzistavo ir kitos moterys, su kuriomis jį siejo platoniški, dvasiniai ryšiai. Aktorius buvo labai taktiškas, niekada nesivėlė į skandalus ir saugojo savo privatumą. Jo dukra Natalija visada prisimindavo tėvą kaip ramų, atidų ir be galo išsilavinusį žmogų, kuris daugiau laiko praleisdavo skaitydamas nei kalbėdamas apie kiną.
Jo gerumas pasireikšdavo smulkmenose. Yra pasakojimų, kaip jis, eidamas gatve, atiduodavo paskutinius pinigus praeiviui ar padėdavo gyvūnui. Tai nebuvo demonstratyvu – Vicinas to niekada neviešindavo. Jis tiesiog gyveno pagal savo sąžinę, kuri jam neleido likti abejingam kitų skausmui.
Paskutiniai metai ir palikimas
Gyvenimo pabaigoje Georgijus Vicinas tapo tikru atsiskyrėliu. Sovietų Sąjungai griūvant, o kino pramonei keičiantis, jis pasitraukė iš viešumos. Jis nebesifilmavo, nes atsisakydavo vaidmenų, kurie neatitiko jo vertybių ar atrodė menkaverčiai. Jis gyveno vargingai, tačiau niekada nesiskundė. Jo bute dažnai būdavo šalta, bet jis šildydavosi dvasine ramybe ir kūryba.
Kai jis 2001 metais išėjo anapilin, daugelis net nežinojo, kokia sudėtinga ir gili asmenybė tai buvo. Vicinas paliko ne tik šimtus vaidmenų, kurie iki šiol kelia šypseną, bet ir pavyzdį, kaip galima išlikti savimi, net kai aplinka spaudžia būti kitokiu. Jis įrodė, kad aktoriaus sėkmė matuojama ne tik apdovanojimais, bet ir gebėjimu išlaikyti žmogaus orumą visose gyvenimo situacijose.
Dažniausiai užduodami klausimai apie Georgijų Viciną
Ar Georgijus Vicinas tikrai buvo toks bailus, kaip vaidino filmuose?
Visai ne. Tai buvo vienas didžiausių jo aktorinių pasiekimų. Realiame gyvenime Vicinas pasižymėjo drąsa, ypač kaskadinių triukų metu, ir geležine valia, kurios pavydėtų net stipriausi vyrai.
Kodėl jis pasirinko asketišką gyvenimo būdą?
Vicinas tikėjo, kad materiali gerovė trukdo dvasiniam tobulėjimui. Jis domėjosi Rytų filosofija ir joga, todėl atsisakė žalingų įpročių ir prabangos, siekdamas išlaikyti kūno ir sosto harmoniją.
Ar jis mokėjo rusiškai ar kalbėjo su akcentu?
Georgijus Vicinas buvo gimęs rusakalbėje aplinkoje ir kalbėjo taisyklinga rusų kalba. Jo sugebėjimas keisti balso tembrą ir kalbėjimo manierą buvo aktoriaus talento dalis, o ne natūralus kalbėjimo būdas.
Koks buvo jo santykis su kitais „Trio“ nariais – Nikulinu ir Morgunovu?
Jų santykiai buvo profesiniai ir pagarbūs, tačiau skirtingų charakterių žmonėms buvo sunku tapti artimais draugais. Vicinas buvo intelektualus atsiskyrėlis, Nikulinas – linksmas pasakotojas, o Morgunovas – aikštingo būdo, todėl jų „trio“ už ekrano ribų retai kada leisdavo laiką kartu.
Ar Vicinas po savęs paliko kokius nors užrašus ar knygas?
Jis buvo linkęs į privatumą, todėl oficialių memuarų neparašė. Visgi iš jo artimųjų prisiminimų ir laiškų aiškėja jo gilus požiūris į gyvenimą, kurį jis perteikdavo savo tapyboje ir piešiniuose.
Kūrybinis palikimas ir atminimo įamžinimas
Šiandien Georgijaus Vicino vardas yra neatsiejamas nuo „Aukso fondo“ sovietinio kino. Jo įkūnytas Bailys, Balzaminovas ar kitų filmų personažai vis dar rodomi televizijoje, pritraukdami prie ekranų naujas kartas. Tačiau tikrieji Vicino talento gerbėjai vis labiau domisi ne tik jo personažais, bet ir pačia asmenybe. Vis labiau vertinamas jo indėlis į aktorinę techniką, paremtą psichologiniu tikslumu ir žmogaus prigimties pažinimu.
Aktoriaus atminimas saugomas įvairiais būdais – nuo dokumentinių filmų apie jo gyvenimą iki parodų, kuriose eksponuojami jo paties tapyti paveikslai. Tai, kad šis žmogus, vengęs viešumos, tapo viena ryškiausių praėjusio amžiaus žvaigždžių, yra geriausias įrodymas, kad tikras talentas ir nuoširdumas visada randa kelią į žmonių širdis, net jei pats kūrėjas to nė neieškojo.
Žvelgiant į Vicino nueitą kelią, galima pasimokyti vieno svarbaus dalyko: populiarumas yra laikinas, o dvasinė ramybė, saviugda ir atjauta kitiems – tai vertybės, kurios lieka su žmogumi iki paskutinės akimirkos. Aktorius gyveno taip, kad jo nebūtų gėda prisiminti, ir šiandien, peržiūrint filmus su jo dalyvavimu, matome ne tik komedijos genijų, bet ir giliai mąstantį, gerą žmogų, kurio didybė slypėjo būtent jo paprastume.
