Mažai kas tikėjosi, kad praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po to, kai raudona beisbolo kepuraitė ir platūs drabužiai buvo privaloma paauglių uniforma, mes vėl kalbėsime apie „Limp Bizkit“ kaip apie vieną karščiausių temų muzikos pasaulyje. Nu metal (liet. niu metalo) krikštatėviai, ilgą laiką buvę pašiepiami kritikų, bet dievinami milijonų gerbėjų, sugrįžo ne tyliai ir atsargiai, o su trenksmu, kuris sudrebino internetą ir didžiausias pasaulio arenas. Tai nėra tiesiog nostalgiškas turas, skirtas sąskaitoms apmokėti; tai kultūrinis reiškinys, įrodantis, kad agresyvus, energingas ir ironiškas rokas turi savo vietą ir šiuolaikiniame, dažnai pernelyg nupoliruotame muzikos kraštovaizdyje. Fredas Durstas ir kompanija įrodė, kad laikas ne tik neatėmė jų parako, bet ir suteikė jiems naują, netikėtą žavesį.
Niu metalo aukso amžius ir kodėl jis vis dar aktualus
Norint suprasti šio sugrįžimo mastą, būtina prisiminti, ką „Limp Bizkit“ reiškė tūkstantmečių sandūroje. 1999-ieji ir 2000-ieji priklausė jiems. Albumai „Significant Other“ ir „Chocolate Starfish and the Hot Dog Flavored Water“ parduoti milijoniniais tiražais, o dainos skambėjo visur – nuo MTV eterio iki automobilių garažų. Grupė sugebėjo meistriškai sujungti sunkiojo metalo rifus su hiphopo ritmais ir rėksmingu vokalu, sukurdami mišinį, kuris leido jaunimui išlieti susikaupusį pyktį ir energiją.
Tačiau šis žanras visada balansavo ant plonos ribos tarp genialumo ir absurdo. Ilgą laiką atrodė, kad niu metalas liks dulkėti muzikos istorijos lentynose kaip keista praeities klaida. Visgi, mados ir muzikos tendencijos sukasi ratu. Šiandienos dvidešimtmečiai, vadinamoji Z karta, „Limp Bizkit“ atranda iš naujo. Jiems tai – ne tik tėvų muzika, bet ir autentiškas, nefiltruotas energijos užtaisas, kurio trūksta dabartinėje pop scenoje. Socialiniai tinklai, ypač „TikTok“, tapo katalizatoriumi, padėjusiu senoms dainoms, tokioms kaip „Break Stuff“, vėl tapti virusinėmis.
Fenomenas „Dad Vibes“: kaip Fredas Durstas pergudravo internetą
Vienas ryškiausių šio sugrįžimo elementų buvo grupės lyderio Fredo Dursto įvaizdžio transformacija. Vietoj visiems įprastos apverstos raudonos kepurės ir plačių šortų, viename iš didžiųjų festivalių jis pasirodė su žila peruku, retro stiliaus akiniais ir striuke, kurią greičiau tikėtumeisi pamatyti ant pensininko, žaidžiančio bingo, nei ant roko žvaigždės. Šis stilius internete akimirksniu buvo pakrikštytas „Dad Vibes“ (liet. tėčio stilius).
Šis ėjimas buvo genialus dėl kelių priežasčių:
- Saviironija: Grupė parodė, kad jie nebeturi niekam nieko įrodinėti ir geba pasijuokti patys iš savęs bei savo amžiaus.
- Virusinis efektas: Nuotraukos ir vaizdo įrašai su „naujuoju“ Fredu akimirksniu apskriejo pasaulį, sukeldami didžiulį susidomėjimą net tarp tų, kurie grupės neklausė.
- Lūkesčių laužymas: Kai atrodai kaip atsipalaidavęs senjoras, bet scenoje vis dar atlieki vokalo partijas su ta pačia agresija kaip prieš 20 metų, efektas yra stulbinantis.
Būtent šis gebėjimas prisitaikyti prie memų kultūros ir interneto humoro leido „Limp Bizkit“ išvengti daugelio senų roko grupių likimo, kurios atrodo desperatiškai bandančios išlikti jaunos.
Naujasis albumas „Still Sucks“: laukimas atsipirko
Gerbėjai naujo albumo laukė daugiau nei dešimtmetį. Gandai apie mitinį įrašą, kuris turėjo vadintis „Stampede of the Disco Elephants“, sklandė metų metus, kol galiausiai tapo savotišku pajuokos objektu, panašiai kaip „Guns N’ Roses“ albumas „Chinese Democracy“. Tačiau 2021-ųjų Heloviną grupė netikėtai išleido albumą pavadinimu „Still Sucks“.
Pavadinimas, reiškiantis „Vis dar *nevykę*“ (arba švelniau tariant – prasti), vėlgi atspindi grupės požiūrį į kritikus. Tačiau pats turinis nustebino kokybe. Albumas trumpas, trunkantis vos daugiau nei 30 minučių, bet jame telpa visa „Limp Bizkit“ esmė:
- Wes Borland gitaros meistriškumas: Gitaristas Wesas Borlandas visada buvo grupės kūrybinis variklis. Naujajame albume jo rifai skamba šviežiai, kūrybingai ir sunkiai. Jo gebėjimas kurti keistus, bet įsimintinus garsus yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl grupė skamba unikaliai.
- Įvairiapusiškumas: Albume yra visko – nuo klasikinio niu metalo („Out of Style“) iki akustinių baladžių („Goodbye“), kurios primena jų koverį „Behind Blue Eyes“.
- Dj Lethal sugrįžimas: Senosios mokyklos skrečiavimas ir elektroniniai intarpai suteikia tą autentišką 2000-ųjų pradžios skambesį, kurio daugelis taip ilgėjosi.
Gyvų pasirodymų chemija ir unikalus Wes Borland stilius
Nors studijiniai įrašai yra svarbūs, tikroji „Limp Bizkit“ jėga visada slypėjo jų koncertuose. Sugrįžimo turai parodė, kad grupės nariai scenoje jaučiasi geriau nei bet kada. Johnas Otto (būgnai) ir Samas Riversas (bosinė gitara) sudaro vieną solidžiausių ritmo sekcijų roko muzikoje, sukuriančių tą banguojantį „groove“, kuris verčia minias šokinėti.
Negalima nepaminėti ir Weso Borlando vizualinės pusės. Kol Fredas Durstas žaidžia su „tėčio“ įvaizdžiu, Wesas scenoje pasirodo su vis sudėtingesniais, bauginančiais ir meniškais kostiumais, kūno dažais ir kaukėmis. Šis vizualinis kontrastas tarp vokalisto, kuris atrodo lyg būtų atėjęs iš gatvės (arba senelių namų), ir gitaristo, kuris atrodo kaip ateivis iš kito pasaulio, sukuria unikalią dinamiką, kurią įdomu stebėti.
Koncertuose tvyro ypatinga atmosfera. Čia susirenka senieji fanai, kurie užaugo su šia muzika, ir visiškai nauja karta, kuri nori patirti tą legendinį „mosh pit“ (susistumdymų) siautulį. Grupė puikiai jaučia publiką, dažnai kviečia gerbėjus ant scenos dainuoti kartu ir sukuria bendruomeniškumo jausmą, nepaisant agresyvaus muzikos pobūdžio.
Kritikos perkainojimas: kodėl dabar juos vertiname kitaip?
Dešimtajame dešimtmetyje „Limp Bizkit“ dažnai buvo kaltinami dėl agresijos skatinimo, ypač po liūdnai pagarsėjusio Vudstoko ’99 festivalio. Jie buvo lengvas taikinys intelektualesnės muzikos gerbėjams. Tačiau laikas gydo žaizdas ir keičia perspektyvas. Šiandienos kontekste, kai pasaulis susiduria su daugybe realių, gąsdinančių problemų, „Limp Bizkit“ muzika atrodo kaip nekenksmingas, teatrališkas būdas išlieti emocijas.
Dokumentiniai filmai ir retrospektyvos parodė, kad grupė dažnai tapdavo atpirkimo ožiu už visos industrijos problemas. Dabar matome, kad Fredas Durstas yra ne tik „blogiukas“, bet ir talentingas režisierius bei protingas verslininkas, o grupės muzikantai – aukščiausio lygio profesionalai. Šis reabilitacijos procesas leido daugeliui žmonių viešai pripažinti: „Taip, man patinka Limp Bizkit“, nebijant būti išjuoktiems.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar „Limp Bizkit“ šiuo metu koncertuoja originalia sudėtimi?
Taip, didžiąją dalį laiko grupė koncertuoja savo klasikine sudėtimi: Fred Durst (vokalas), Wes Borland (gitara), Sam Rivers (bosinė gitara), John Otto (būgnai) ir DJ Lethal. Tai yra ta pati komanda, kuri įrašė garsiausius jų hitus. Nors kartais dėl asmeninių priežasčių atskiri nariai gali praleisti tam tikrus turo etapus, branduolys išlieka tas pats.
Koks yra naujausias grupės albumas?
Naujausias studijinis albumas yra „Still Sucks“, išleistas 2021 metų spalio 31 dieną. Jis buvo išleistas po ilgos, daugiau nei 10 metų trukusios pertraukos nuo ankstesnio albumo „Gold Cobra“ (2011).
Kodėl Wesas Borlandas scenoje dėvi kostiumus?
Wesas Borlandas yra ne tik muzikantas, bet ir vizualiojo meno kūrėjas. Kostiumai, kaukės ir kūno dažyba yra jo meninės saviraiškos dalis. Tai taip pat padeda jam atskirti savo sceninę asmenybę nuo kasdienio gyvenimo ir sukurti teatrališką elementą grupės pasirodymuose.
Ar grupė planuoja atvykti į Baltijos šalis?
Koncertų tvarkaraščiai nuolat keičiasi. Nors „Limp Bizkit“ aktyviai koncertuoja Europoje vasaros festivalių ir arenų turų metu, konkrečios informacijos apie būsimus koncertus Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse reikėtų ieškoti oficialioje grupės svetainėje arba pas didžiuosius renginių organizatorius.
Kuri „Limp Bizkit“ daina yra populiariausia?
Tai subjektyvu, tačiau komerciškai ir pagal perklausas srautinėse platformose populiariausios dainos yra „Rollin’ (Air Raid Vehicle)“, „Break Stuff“, „My Way“ bei jų koveris „Behind Blue Eyes“. Daina „Nookie“ taip pat laikoma vienu svarbiausių kūrinių, išgarsinusių grupę.
Ateities perspektyvos ir įtaka naujajai kartai
Žvelgiant į ateitį, akivaizdu, kad „Limp Bizkit“ istorija dar nebaigta. Jų sugrįžimas nėra trumpalaikis blyksnis. Tai, kad jie sugeba pritraukti minias didžiausiuose pasaulio festivaliuose, tokiuose kaip „Lollapalooza“ ar „Coachella“, rodo, jog roko muzikos poreikis yra milžiniškas. Grupė tapo tiltu tarp senosios roko mokyklos ir naujųjų muzikos vartojimo įpročių.
Įdomu stebėti ir tai, kaip „Limp Bizkit“ įtaka girdima šiuolaikinių atlikėjų kūryboje. Daugybė modernių reperių ir alternatyvaus roko grupių cituoja juos kaip įkvėpimo šaltinį, drąsiai maišydami žanrus ir nebijodami būti nesuprasti. Grupė, kuri kažkada buvo laikoma „nevykusia“ (pagal jų pačių naujo albumo pavadinimą), dabar mėgaujasi užtarnautu veteranų statusu. Nesvarbu, ar jie išleis dar vieną albumą, ar tiesiog tęs koncertinę veiklą, vienas dalykas yra aiškus: kol Fredas Durstas turės mikrofoną, o Wesas Borlandas – gitarą, nuobodu tikrai nebus.
