Kventinas Tarantinas visada buvo Holivudo maištininkas, kurio kūrybinis kelias primena nenuspėjamą amerikietiškų kalnelių trasą. Nuo pat „Pasiutusių šunų“ debiuto, jis iš naujo apibrėžė filmų naratyvą, montažą ir dialogų kultūrą, paversdamas smurtą estetiniu malonumu, o popkultūros nuorodas – savo vizitine kortele. Tačiau pastaruoju metu kino bendruomenėje tvyro vis didėjanti įtampa. Režisierius, anksčiau garsėjęs aiškiu požiūriu į savo filmografiją, pastaruoju metu tapo tarsi paslaptingas burtininkas, slepiantis savo paskutinį triuką. Jo dešimtojo, neva paskutiniojo filmo statusas virto didžiausia Holivudo mįsle, keliančia ne tik smalsumą, bet ir nerimą tarp gerbėjų, kritikų bei studijų vadovų.
Dešimtojo filmo mitologija
Kventinas Tarantinas niekada neslėpė savo filosofijos: režisierius turi pasitraukti tada, kai jo vizija vis dar yra aštri, o reputacija – nepriekaištinga. Jis nuolat kartojo, kad dešimt filmų yra ta riba, kurią peržengus, menininkas rizikuoja tapti savo paties parodija. Ši filosofija tapo jo kūrybos pamatu ir kartu – milžinišku rinkodaros įrankiu. Kai kiekvienas naujas projektas pristatomas kaip „vienas iš paskutiniųjų“, kiekviena detalė tampa svarbi, kiekviena scena – potencialiai ikoniška.
Tačiau „The Movie Critic“ – projektas, kuris turėjo tapti jo gulbės giesme – buvo netikėtai atšauktas. Tai įvyko tarsi perkūnas iš giedro dangaus, palikdamas kino industriją spėlioti: ar Tarantinas pritrūko idėjų, ar jis tiesiog nenori užbaigti karjeros kūriniu, kuris neatitinka jo paties iškeltos itin aukštos kartelės? Šis veiksmas tik dar labiau padidino mįslės mastą. Mes nebekalbame apie konkretų scenarijų; mes kalbame apie režisieriaus psichologinę būseną ir jo santykį su šiuolaikiniu kinu.
Kodėl atšauktas „The Movie Critic“ sukrėtė industriją
„The Movie Critic“ turėjo nukelti mus į aštuntojo dešimtmečio Kaliforniją ir papasakoti istoriją apie cinišką, bet genialų kino kritiką, rašiusį pornografiniam žurnalui. Tai skambėjo kaip klasikinis Tarantinas – keista, nišinė, bet tuo pat metu gili meilės išraiška kino istorijai. Kai projektas buvo sustabdytas, kilo daugybė klausimų:
- Ar Tarantinas perrašė scenarijų tiek kartų, kad jis prarado pirminę energiją?
- Ar pagrindinio aktoriaus paieškos nebuvo sėkmingos, o gal pats režisierius suprato, kad ši tema jam nebekelia kūrybinio iššūkio?
- Galbūt tai buvo strateginis žingsnis, skirtas sukurti dar didesnį laukimą kažkam visiškai kitokiam?
Šis atšaukimas parodo, kad net ir vienas didžiausių pasaulio režisierių susiduria su kūrybinėmis krizėmis arba, tikėtina, jis yra vienintelis, turintis drąsos sustoti, jei projektas „nedega“. Holivude, kur biudžetai yra suplanuoti kelerius metus į priekį, tokie sprendimai yra reti ir kelia didelį chaosą. Tai sufleruoja, kad Tarantinas vis dar kontroliuoja savo likimą, o tai šiais laikais – didelė retenybė.
Kinas kaip asmeninė misija
Norint suprasti, kodėl paskutinis projektas tampa tokia mįsle, reikia pažvelgti į tai, kaip Tarantinas vertina kiną. Jam tai nėra tiesiog darbas ar būdas užsidirbti. Tai religija. Jo meilė „B-movie“ kategorijos filmams, spagečių vesternams ir Honkongo veiksmo kinui yra tokia gili, kad kiekvienas jo filmas yra tarytum laiškas tiems kūriniams, kurie jį suformavo. Paskutinis filmas privalo apibendrinti šią meilę.
Kyla pagrįsta baimė: o kas, jei jis išvis nebekurs dešimtojo filmo? Jei „Kartą Holivude“ liks paskutiniuoju pilnametražiu projektu? Tokiu atveju, jo karjera baigtųsi ne „didingu atsisveikinimu“, o tyliu susilaikymu. Tai būtų visiškai kitoks naratyvas, kurį Tarantino gerbėjams būtų sunku priimti. Jo karjeros pabaiga turi būti garsus fejerverkas, o ne tyla.
Žanrų maišymas ir Tarantino stilius
Visada buvo sunku nuspėti, koks bus kitas jo žingsnis. „Nuo sutemų iki aušros“ perėjo nuo kriminalinės dramos prie vampyrų siaubo, „Nužudyti Bilą“ pakeitė vesternų toną į kovos menų estetiką, o „Negarbingi šunsnukiai“ perrašė Antrojo pasaulinio karo istoriją. Tarantinas mėgsta provokuoti. Todėl jo paskutinė mįslė gali būti susijusi su žanru, kurio jis dar niekada nėra palietęs, arba, atvirkščiai, su grįžimu prie ištakų.
Ar jis gali sukurti siaubo filmą? Galbūt. Ar tai bus mokslinė fantastika? Tikimybė maža, bet Tarantinas dažnai mėgsta netikėtumus. Svarbiausia, kad kiekvienas jo pasirinkimas yra pagrįstas giliomis žiniomis apie kino istoriją. Jo mįslė yra ne tik apie „ką“ jis kurs, bet ir apie tai, „kaip“ jis interpretuos šiuolaikinį kino žiūrėjimo patirties būdą.
Kūrybinė laisvė prieš studijų spaudimą
Didžiausia problema, su kuria susiduria modernūs režisieriai, yra studijų noras kontroliuoti. „Marvel“ visata, franšizės ir tęsiniai – tai yra tai, kas šiandien dominuoja kino teatruose. Tarantinas yra vienas iš nedaugelio, kuris sugeba pritraukti didžiules auditorijas originaliais scenarijais. Tai suteikia jam milžinišką galią derėtis.
Tačiau net ir jam vis sunkiau rasti finansavimą projektams, kurie neturi tęsinio potencialo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jo paskutinis projektas tampa mįsle. Ar jis ieško nepriklausomo finansavimo? Ar jis bando sukurti kažką tokio radikalaus, kad studijos bijo jį finansuoti? Galbūt paskutinė mįslė slepiasi būtent technologiniuose iššūkiuose – galbūt jis nori nusifilmoti filmą juostoje, naudojant 70mm technologiją, kuri tampa vis brangesnė ir sunkiau įgyvendinama?
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar Kventinas Tarantinas tikrai baigs karjerą po dešimtojo filmo?
Tarantinas ne kartą pabrėžė šią savo taisyklę. Jis tiki, kad režisieriai turi pasitraukti, kol jie yra savo kūrybinės viršūnės, kad nebūtų sugadintas palikimas. Nors gerbėjai tikisi, kad jis persigalvos, kol kas visi ženklai rodo, jog jis laikysis savo žodžio.
Kodėl „The Movie Critic“ buvo atšauktas?
Oficialios priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau pats režisierius užsiminė, kad tiesiog pakeitė savo viziją. Manoma, kad scenarijus neatitiko jo paties standartų arba jis suprato, kad ši tema nėra pakankamai reikšminga jo paskutiniam darbui.
Koks bus paskutinis jo filmas?
Tai yra pati didžiausia Holivudo mįslė. Šiuo metu nėra jokių oficialių pranešimų apie naują projektą. Spėliojama, kad jis gali grįžti prie idėjų, kurias atmetė anksčiau, arba sukurti visiškai naują, dar nepristatytą konceptą.
Ar galime tikėtis „Nužudyti Bilą 3“?
Nors apie tai buvo kalbama metų metais, pats Tarantinas pastaruoju metu mažiau optimistiškai vertina šią galimybę. Tai greičiausiai nebus jo dešimtasis ir paskutinis filmas.
Kur galima stebėti naujienas apie Tarantino projektus?
Geriausias šaltinis – paties režisieriaus podkastai arba oficialūs pareiškimai, kuriuos jis kartais paskelbia per savo atstovus spaudai. Taip pat verta sekti patikimus kino industrijos portalus.
Nauja eros pradžia ar pabaiga?
Stebėti Kventiną Tarantino šiuo gyvenimo tarpsniu yra tarsi stebėti šachmatų partiją, kurioje žaidėjas žino visus ėjimus į priekį, bet oponentas (šiuo atveju – laikas ir Holivudo sistema) nuolat keičia lentą. Mįslė, kurią jis sukūrė savo paskutinio filmo statusu, yra ne tik rinkodaros triukas. Tai egzistencinis klausimas apie tai, ką reiškia būti autoriniu režisieriumi XXI amžiuje.
Kuo ilgiau tęsiasi ši pauzė, tuo didesnis tampa lūkestis. Jei filmas pasirodys, jis turės būti arba absoliutus šedevras, arba kažkas tokio keisto ir netikėto, kas privers mus iš naujo permąstyti patį Tarantino fenomeną. Galbūt paskutinė mįslė yra ta, kad filmo išvis nebus? Galbūt jis nuspręs, kad jo geriausias darbas jau yra sukurtas, o pati didžiausia provokacija – tiesiog išeiti neatsigręžus?
Galutinis atsakymas priklauso tik nuo paties menininko. Mes, kaip žiūrovai, esame tik stebėtojai, bandantys įminti mįslę, kuri pati savyje neša visą kino istorijos svorį. Kventinas Tarantinas nėra tiesiog režisierius – jis yra simbolis, ir jo paskutinis veiksmas tikrai taps kino istorijos dalimi, nepriklausomai nuo to, ar tai bus ekranizuotas scenarijus, ar tiesiog tyla po ilgų metų kūrybos.
Kūrybinio palikimo svarba
Pabaigoje svarbu suprasti, kad net jei paskutinis filmas niekada neišvys dienos šviesos, Tarantino palikimas yra saugus. Jis jau įrašė savo vardą į kino istoriją kartu su tokiais milžinais kaip Martinas Scorsese, Francis Ford Coppola ar Stanley Kubrickas. Jo įtaka matoma kiekviename „indie“ filme, kiekviename dialoge, kuriame personažai šneka apie nieką, bet kartu atskleidžia viską apie savo charakterį.
Mįslė apie paskutinį filmą tik dar kartą pabrėžia, kaip stipriai jis kontroliavo savo naratyvą. Jis ne tik kūrė filmus, jis kūrė savo kaip kūrėjo mitą. Tai yra gebėjimas, kurį turi tik patys didžiausi. Ir jei ši mįslė yra jo paskutinis kūrinys – tai bus vienas įdomiausių ir kartu sudėtingiausių projektų, kuriuos kada nors esame stebėję. Mes laukiame, mes spėliojame, bet svarbiausia – mes vis dar kalbame apie jį. O ar ne tai ir yra tikrojo kino kūrėjo sėkmės rodiklis?
Kiekvienas pokalbis apie „kodėl“ ir „kas bus“ tik didina jo filmografijos vertę. Kventinas Tarantinas mus išmokė žiūrėti į kiną atidžiau, ieškoti detalių, analizuoti kiekvieną montažo pjūvį. Dabar jis mus moko kantrybės ir parodo, kad net ir didžiausios industrijos žvaigždės turi teisę sustoti. Tai yra pamoka, kurią verta išmokti kiekvienam, besidominčiam šiuolaikiniu menu. Laukimas tęsiasi, o spėlionės, kaip ir patys geriausi jo filmai, yra kupinos netikėtumų ir dramatiškų posūkių.
