Muzikos istorijoje gausu talentingų kūrėjų, kurių žvaigždė ryškiausiai sužibo tik jiems palikus šį pasaulį, tačiau Jeffo Buckley atvejis yra išskirtinis net ir šiame melancholiškame kontekste. Jo balsas, neretai apibūdinamas kaip angeliškas, ir gebėjimas perteikti giliausias emocijas per gitaros stygas sukūrė fenomeną, kuris bėgant metams ne blėsta, o tik stiprėja. Nors per savo trumpą gyvenimą jis spėjo išleisti tik vieną studijinį albumą, šiandien Buckley yra laikomas vienu įtakingiausių dešimtojo dešimtmečio atlikėjų, kurio kūryba įkvepia ne tik klausytojus, bet ir garsiausius pasaulio muzikantus. Jo istorija – tai ne tik pasakojimas apie tragišką lemtį, bet ir apie meninį perfekcionizmą, sudėtingus santykius su tėvo palikimu bei amžinąjį klausimą: kas būtų buvę, jei lemtingąjį vakarą jis nebūtų įbridęs į Misisipės vandenis?
Sunkus tėvo šešėlis ir muzikinės tapatybės paieškos
Jeffas Buckley gimė su muzika kraujyje, tačiau šis paveldas jam tapo ir dovana, ir prakeiksmu. Jis buvo biologinis kultinio septintojo dešimtmečio folkroko dainininko Timo Buckley sūnus. Nors Timas taip pat pasižymėjo išskirtiniu balsu ir eksperimentine kūryba, tėvas ir sūnus beveik nebendravo – jie buvo susitikę vos kartą, likus nedaug laiko iki Timo mirties nuo narkotikų perdozavimo 1975 metais. Tuo metu Jeffui tebuvo aštuoneri. Augdamas Jeffas, tuomet žinomas Scottie Moorhead vardu (pagal patėvio pavardę), jautė nuolatinį visuomenės ir muzikos industrijos spaudimą būti lyginamas su tėvu, kurio nepažinojo.
Jaunystėje Jeffas stengėsi atsiriboti nuo tėvo šešėlio. Jis pradėjo savo muzikinį kelią grodamas gitara įvairiose grupėse, pirmenybę teikdamas sunkiajam rokui, džiazzui ir regiams, o ne folk muzikai, kuri išgarsino jo tėvą. Tik persikėlęs į Niujorką dešimtojo dešimtmečio pradžioje, jis pradėjo rimtai eksperimentuoti su savo vokalu. Rytų Viliadžo kavinėse, ypač legendinėje „Sin-é“, Jeffas atrado savo unikalų skambesį – intymų, trapų, tačiau kartu ir galingą. Čia jis atlikdavo ne tik savo kūrybos dainas, bet ir įvairių epochų koverius – nuo Led Zeppelin iki Edith Piaf, taip demonstruodamas neįtikėtiną muzikinį lankstumą.
Albumas „Grace“: neįvertintas šedevras
1994 metais išleistas debiutinis ir, deja, vienintelis Jeffo Buckley studijinis albumas „Grace“ šiandien yra laikomas klasika, tačiau jo pasirodymo metu reakcija buvo prieštaringa. Komercine prasme albumas nebuvo didelis hitas – jis nepakilo į aukštas topų vietas, o radijo stotys nežinojo, kuriai kategorijai priskirti šį eklektišką roko, folko, džiazo ir soulo derinį. Tuo metu muzikos pasaulį valdė „grunge“ banga su „Nirvana“ ir „Pearl Jam“ priešakyje, todėl romantiškas, techniškai sudėtingas ir emocingas Buckley stilius atrodė kiek neįprastas.
Tačiau kritikai ir kiti muzikantai iškart suprato, kad turi reikalą su genijumi. Davidas Bowie yra pasakęs, kad „Grace“ būtų tas albumas, kurį jis pasiimtų į negyvenamą salą, o „Led Zeppelin“ gitaristas Jimmy Page’as laikė Buckley vienu geriausių to meto vokalistų. Albumo kūriniai pasižymėjo ne tik vokaline meistryste, bet ir sudėtingomis aranžuotėmis:
- „Last Goodbye“ – daina, kurioje susipina roko energija ir baladės jautrumas, tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų jo autorinių kūrinių.
- „Lover, You Should’ve Come Over“ – epinė baladė, demonstruojanti Jeffo gebėjimą kurti dramatišką muzikinę įtampą ir atvirai kalbėti apie ilgesį.
- „Lilac Wine“ – Nina Simone išgarsintas kūrinys, kurį Buckley pavertė vaiduokliška, hipnotizuojančia lopšine.
„Hallelujah“ fenomenas
Negalima kalbėti apie Jeffą Buckley nepaminint jo atliktos Leonardo Coheno dainos „Hallelujah“ versijos. Įdomu tai, kad Coheno originalas, išleistas 1984 metais, nebuvo labai populiarus. Buckley versija, įtraukta į albumą „Grace“, taip pat netapo hitu iš karto. Tačiau būtent Jeffo interpretacija – tik jo balsas ir elektrinė gitara, skambanti lyg arfa – laikui bėgant tapo šios dainos etalonu.
Jeffo atlikimas išsiskiria ypatingu intymumu ir skausmu. Jis pašalino gospelinius chorus ir sintezatorius, palikdamas tik nuogą emociją. Po jo mirties ši versija pradėjo plisti neįtikėtinu greičiu. Ji buvo panaudota daugybėje filmų ir serialų (nuo „O.C.“ iki „Vakarų sparno“), o 2000-aisiais tapo viena dažniausiai atliekamų dainų muzikiniuose realybės šou. Ironiška, tačiau Jeffas Buckley tapo pasauline žvaigžde didele dalimi dėl dainos, kurios jis neparašė, bet kurią visiškai pasisavino savo siela. Žurnalas „Time“ pavadino jo versiją „tobulai sukurta miniatiūra apie grožį ir liūdesį“.
Tragiška mirtis: atsitiktinumas, tapęs legenda
Jeffo Buckley gyvenimas nutrūko staiga ir beprasmiškai. 1997 metų gegužę jis buvo Memfyje, kur ruošėsi įrašinėti savo antrąjį albumą, preliminariai pavadintą „My Sweetheart the Drunk“. Gegužės 29-osios vakarą, laukdamas atvykstančios grupės, jis su draugu Keithu Foti nusprendė nuvažiuoti prie Wolf upės, Misisipės intako. Tai buvo vieta, kurioje vietiniai dažnai lankydavosi, nors srovės ten buvo klastingos.
Vilkėdamas drabužius ir avėdamas sunkius batus, Jeffas įbrido į vandenį, dainuodamas „Led Zeppelin“ dainos „Whole Lotta Love“ priedainį. Tai buvo spontaniškas poelgis, būdingas jo žaismingai prigimčiai. Staiga praplaukė vilkikas, sukeldamas dideles bangas. Kai vanduo nurimo, Jeffo nebebuvo matyti. Jo draugas ant kranto nesuprato, kas nutiko, kol stojo tyla. Paieškos truko kelias dienas, kol birželio 4-ąją jo kūnas buvo rastas.
Svarbu pabrėžti, kad skrodimas nerado jokių narkotikų ar alkoholio pėdsakų Jeffo organizme. Tai nebuvo savižudybė, kaip dažnai spekuliuojama romantiškose roko legendose. Tai buvo tragiškas nelaimingas atsitikimas – talentingas jaunuolis tiesiog nusprendė atsigaivinti upėje ir tapo nenuspėjamos gamtos jėgos auka. Šis faktas dar labiau sustiprina netekties kartėlį: jis nebuvo „sudegęs“ rokeris, jis buvo kupinas planų ir kūrybinės energijos.
Pomirtinė šlovė ir mitologizavimas
Kodėl Jeffas Buckley tapo tokia legenda tik po mirties? Yra keletas priežasčių. Visų pirma, ankstyva mirtis užkonservavo jo jaunystę ir grožį, paverčiant jį amžinu „tragiško poeto“ archetipu. Jo muzika, kupina melancholijos ir egzistencinio nerimo, įgavo visiškai naują prasmę žinant jo likimą. Kiekviena dainos eilutė apie atsisveikinimą ar mirtį pradėjo skambėti kaip pranašystė.
Antra, po mirties išleista medžiaga, ypač nebaigtų įrašų rinkinys „Sketches for My Sweetheart the Drunk“, parodė, kokia kryptimi jis judėjo. Tai buvo tamsesnė, eksperimentinė muzika, liudijanti apie jo norą nuolat keistis ir neįtikti masėms. Šis neužbaigtumas leido gerbėjams kurti savo fantazijas apie tai, kokiu didžiu menininku jis galėjo tapti.
Trečia, interneto era leido naujoms kartoms atrasti jo muziką. „YouTube“ ir muzikos dalinimosi platformos išplatino jo gyvų pasirodymų įrašus, kuriuose geriausiai atsiskleidžia jo charizma. Pasirodymai „Sin-é“ kavinėje ar koncertas Čikagoje rodo atlikėją, kuris sugeba valdyti publiką vienu žvilgsniu ir balso virpesiu, pereidamas nuo šnabždesio iki galingo riksmo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Jeffo Buckley gyvenimas ir mirtis vis dar kelia daugybę klausimų naujiems klausytojams. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių:
- Ar Jeffas Buckley pažinojo savo tėvą Timą Buckley?
Ne, jie beveik nebendravo. Jeffas susitiko su tėvu tik vieną kartą, likus keliems mėnesiams iki Timo mirties 1975 metais. Jeffas užaugo su motina ir patėviu, ir ilgą laiką net nenaudojo Buckley pavardės. - Ar Jeffo Buckley mirtis buvo savižudybė?
Ne. Oficiali tyrimo išvada – atsitiktinis skendimas. Jo organizme nebuvo rasta jokių kvaišalų ar alkoholio. Liudininkai patvirtino, kad jis buvo geros nuotaikos ir tiesiog norėjo paplaukioti. - Kiek oktavų apėmė Jeffo Buckley balsas?
Teigiama, kad Jeffo Buckley balso diapazonas siekė apie keturias oktavas. Jis buvo tenoras, gebantis lengvai pereiti į falcetą, kas tapo jo vizitine kortele. - Kokia yra populiariausia Jeffo Buckley daina?
Be abejonės, tai yra „Hallelujah“. Nors tai koveris, ji tapo jo parašu ir dažnai yra laikoma geriausia šios dainos versija istorijoje. Iš autorinių dainų populiariausios yra „Last Goodbye“ ir „Grace“.
Muzikinis palikimas, peržengiantis kartų ribas
Jeffo Buckley įtaka šiuolaikinei muzikai yra milžiniška ir neginčijama. Jis tapo tarsi archetipu jautriam, emocionaliam vyriškam vokalui roko muzikoje. Grupės „Radiohead“ lyderis Thom Yorke yra prisipažinęs, kad pamatęs Jeffo koncertą 1994 metais, jis buvo taip sukrėstas, jog grįžęs į studiją įrašė dainą „Fake Plastic Trees“, stengdamasis imituoti Buckley trapumą. Tai pakeitė visą „Radiohead“ vokalinę kryptį.
Taip pat jo įtaką galima girdėti „Muse“ lyderio Matthew Bellamy, „Coldplay“ vokalisto Chriso Martino ir daugybės kitų atlikėjų, tokių kaip Damien Rice ar Rufus Wainwright, kūryboje. Jeffas parodė, kad roko dainininkas gali būti pažeidžiamas, kad vyriškas balsas gali kilti į falceto aukštumas neprarasdamas jėgos, ir kad emocinis nuoširdumas yra svarbesnis už studijinį tobulumą.
Nors Jeffas Buckley paliko mus būdamas vos 30-ies, jo „Grace“ vis dar skamba taip pat šviežiai ir aktualiai, kaip ir prieš tris dešimtmečius. Jo muzika nėra tik dešimtojo dešimtmečio artefaktas; tai nesenstantis liudijimas apie žmogaus sielos gelmes, kurias jis sugebėjo atverti trumpam, bet ryškiam skrydžiui. Legendos statusas jam buvo suteiktas ne dėl mirties fakto, bet dėl to, ką jis spėjo palikti gyvas – balsą, kuris vis dar sugeba pravirkdyti pasaulį.
