Volfgangas Amadėjus Mocartas – vardas, kuris net ir praėjus šimtmečiams po mirties, sukelia pagarbią baimę ir susižavėjimą ne tik klasikinės muzikos gerbėjams, bet ir žmonėms, mažai susijusiems su menais. Dažnai jis vaizduojamas kaip nerūpestingas vaikas, kuriam dieviškos melodijos tiesiog „nukrisdavo” iš dangaus, tačiau tikrovė buvo kur kas sudėtingesnė ir žemiškesnė. Mocartas buvo ne tik genialus kompozitorius, bet ir darbštus amatininkas, kovojęs su finansiniais sunkumais, sudėtingais šeimyniniais santykiais ir savo paties sveikata. Norint suprasti tikrąjį jo fenomeną, būtina pažvelgti už populiarių mitų šydo ir panagrinėti, kaip iš tiesų gyveno, mąstė ir kūrė vienas didžiausių Vakarų kultūros genijų.
Vunderkindo fenomenas: vaikystė ant ratų
Mocarto istorija neatsiejama nuo jo tėvo, Leopoldo Mocarto, ambicijų ir griežto auklėjimo. Leopoldas, pats būdamas gerbiamas smuikininkas ir pedagogas, greitai suprato, kad jo sūnus ir dukra Nannerl apdovanoti neeiliniais gabumais. Volfgangas pradėjo groti klavesinu būdamas vos trejų, o penkerių jau kūrė pirmąsias kompozicijas. Tačiau ši „stebuklinga” vaikystė turėjo savo kainą.
Didžiąją dalį savo vaikystės ir paauglystės Mocartas praleido ne žaisdamas su bendraamžiais, o kratydamasis nepatogiose karietose kelionėse po Europą. Šios „didžiosios turo” kelionės, trukusios kelerius metus, buvo skirtos pristatyti jaunuosius talentus karališkiesiems dvarams. Nors tai atnešė šlovę, nuolatinis keliavimas, miego trūkumas ir nereguliari mityba stipriai nualino Volfgango sveikatą, kas, manoma, turėjo įtakos jo ankstyvai mirti.
Ką Mocartas patyrė keliaudamas:
- Susitiko su įtakingiausiais to meto monarchais (įskaitant imperatorę Mariją Teresę).
- Mokėsi iš geriausių Europos kompozitorių, pavyzdžiui, Johano Kristiano Bacho Londone.
- Išmoko laisvai kalbėti keliomis kalbomis ir perėmė įvairių šalių muzikinius stilius.
Maištas prieš sistemą: Zalcburgas ir pabėgimas į Vieną
Vienas svarbiausių lūžio taškų Mocarto gyvenime buvo jo santykis su gimtuoju Zalcburgu ir darbdaviu, arkivyskupu Hieronimu fon Koloredu. Jaunasis kompozitorius jautėsi neįvertintas; Zalcburgas jam atrodė provincija, varžanti jo kūrybinį polėkį. Tuo metu muzikantai buvo laikomi tarnais – jie valgė kartu su virėjais ir privalėjo vykdyti bet kokį pono įgeidį.
Mocartas, suvokdamas savo vertę, negalėjo su tuo susitaikyti. Jo sprendimas 1781 metais palikti tarnybą ir persikelti į Vieną buvo revoliucingas. Jis tapo vienu pirmųjų laisvai samdomų muzikantų muzikos istorijoje. Tai buvo didžiulė rizika: be nuolatinių pajamų, be socialinių garantijų, pasikliaujant tik savo talentu, koncertais ir privačiomis pamokomis.
Vienos aukso amžius
Pirmieji metai Vienoje buvo sėkmingiausi. Mocartas greitai tapo madingiausiu pianistu mieste. Jis rengė autorinius koncertus (vadinamuosius „akademijas”), kuriuose pristatydavo savo naujausius fortepijoninius koncertus. Publika jį dievino ne tik už kompozicijas, bet ir už neįtikėtinus improvizacinius gebėjimus. Būtent šiuo laikotarpiu jis vedė Konstancą Vėber, nepaisydamas tėvo prieštaravimų, ir sukūrė kai kuriuos žymiausius savo kūrinius.
Kūrybinio proceso paslaptys: ar muzika liejosi be pastangų?
Populiariojoje kultūroje, ypač po filmo „Amadėjus”, įsitvirtino mitas, kad Mocartas muziką tiesiog užrašydavo švarraštyje be jokių taisymų, tarsi diktuojamą Dievo. Nors jo produktyvumas ir greitis buvo fenomenalūs, realybė buvo kiek kitokia. Išlikę eskizai ir juodraščiai rodo, kad kompozitorius rimtai dirbo prie savo kūrinių, ypač sudėtingų kontrapunktinių vietų ar styginių kvartetų.
Mocarto unikalumas slypėjo jo gebėjime „komponuoti galvoje”. Jis galėdavo visiškai suformuoti didelės apimties kūrinį savo mintyse, kol užsiimdavo kita veikla – žaisdavo biliardą, bendraudavo ar net pietaudavo. Užrašymas jam tebuvo techninis mechaninis darbas. Yra žinoma, kad jis galėdavo rašyti partitūrą vienam kūriniui, tuo pat metu galvoje jau kurdamas kitą.
Esminiai Mocarto darbo ypatumai:
- Neįtikėtina atmintis, leidusi atsiminti ilgus muzikinės medžiagos fragmentus.
- Gebėjimas dirbti triukšmingoje aplinkoje.
- Nuolatinis stilių sintezavimas – jis jungė vokiškąjį instrumentinį tikslumą su itališkuoju operiniu dainingumu.
Finansai ir asmenybė: skurdas ar išlaidumas?
Dažnas klausimas – kodėl toks genijus mirė skurde? Istorikų tyrimai rodo, kad Mocartas uždirbdavo labai daug, kartais per metus gaudavo sumas, kurios dešimtis kartų viršijo vidutinio gydytojo ar teisininko atlyginimą. Problema buvo ne pajamų trūkumas, o nemokėjimas valdyti finansų.
Mocartas ir Konstanca mėgo prabangų gyvenimą. Jie nuomojosi didelius apartamentus prestižinėse Vienos vietose, leido sūnų į brangų internatą, turėjo tarnų ir nuolat pirko madingus drabužius. Mocartas taip pat buvo aistringas lošėjas. Kai Austrijos ekonomika smuko dėl karo su Turkija, sumažėjo aristokratijos išlaidos menui, ir Mocarto pajamos drastiškai krito, tačiau išlaidavimo įpročiai pasikeitė ne taip greitai. Tai lėmė nuolatinius laiškus draugams su prašymais paskolinti pinigų.
Operos revoliucija
Nors Mocartas parašė nuostabių simfonijų ir koncertų, didžiausia jo aistra buvo opera. Būtent čia jis atliko tikrą psichologinę revoliuciją. Iki tol operų personažai dažnai buvo schematiški, atstovaujantys vieną emociją. Mocarto operose, ypač sukurtose bendradarbiaujant su libretistu Lorencu Da Ponte („Figaro vedybos”, „Don Žuanas”, „Visos jos tokios”), veikėjai tapo gyvais žmonėmis.
Muzika ne tik akompanavo tekstui, bet ir atskleidė tai, ką veikėjai nutyli. Ansambliuose keli veikėjai dainuoja apie skirtingus dalykus vienu metu, tačiau muzika viską sujungia į darnią visumą, išlaikydama individualias charakteristikas. Tai buvo meistriškumas, kurio tuo metu niekas kitas negalėjo pasiekti.
DUK: Dažniausiai užduodami klausimai apie Mocartą
Ar tiesa, kad Antonijus Saljeris nužudė Mocartą?
Ne, tai yra visiškas mitas, išpopuliarintas Aleksandro Puškino dramos ir vėliau filmo „Amadėjus”. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Saljeris ir Mocartas buvo konkurentai, bet gerbė vienas kitą. Saljeris netgi dirigavo kai kuriuos Mocarto kūrinius. Nėra jokių įrodymų apie nuodijimą.
Kiek kūrinių iš viso sukūrė Mocartas?
Mocartas sukūrė daugiau nei 600 kūrinių. Jie kataloguojami pagal „Köchel” (K) numerius. Paskutinis jo kūrinys, „Requiem”, žymimas K. 626, nors sąrašas nuolat tikslinamas muzikologų.
Ar Mocartas buvo palaidotas bendrame kape kaip elgeta?
Tai dalinai tiesa, bet dažnai neteisingai interpretuojama. Jis buvo palaidotas „bendrame kape” (vok. Allgemeines Grab), kas reiškė paprastą miestiečio kapą, skirtą keliems žmonėms, bet ne masinę duobę vargšams. Tuo metu imperatorius Juozapas II buvo išleidęs įsakymus dėl laidotuvių paprastumo higienos ir taupumo sumetimais. Tai nebuvo nepagarbos ženklas.
Kas užbaigė Mocarto „Requiem”?
Mocartas mirė neužbaigęs šio didingo kūrinio. Jo našlė Konstanca, norėdama gauti užsakovo pinigus, paprašė kitų kompozitorių pagalbos. Didžiąją dalį darbo atliko Franco Ksaveras Ziusmajeris (Franz Xaver Süssmayr), pasinaudodamas Mocarto paliktais eskizais ir nurodymais.
Kokia buvo tikroji mirties priežastis?
Oficialiame mirties liudijime įrašyta „ūmi sorų karštinė”. Šiuolaikiniai medikai, analizuodami simptomus, mano, kad tai galėjo būti reumatas, inkstų nepakankamumas arba streptokokinė infekcija, komplikavusis dėl nualinto organizmo ir kraujo nuleidimo procedūrų.
Mocarto efektas ir palikimas šiuolaikiniam mokslui
Mocarto įtaka nesibaigė XVIII a. Vienoje. XX amžiaus pabaigoje atsirado terminas „Mocarto efektas”, pagrįstas tyrimu, kuris teigė, jog klausantis Mocarto sonatos dviem fortepijonams (K. 448), laikinai pagerėja erdvinis mąstymas. Nors vėlesni tyrimai parodė, kad pats efektas yra trumpalaikis ir klausymasis nepadaro žmogaus genijumi, tai paskatino didžiulį susidomėjimą muzikos poveikiu smegenų veiklai.
Mokslininkai sutinka, kad Mocarto muzikos struktūra, jos simetrija, pasikartojimai ir dažnių diapazonas iš tiesų turi unikalų poveikį žmogaus nervų sistemai. Ji gali mažinti streso lygį, padėti susikaupti ir netgi būti naudojama kaip terapinė priemonė sergant epilepsija. Tai įrodo, kad Volfgango Amadėjaus Mocarto kūryba peržengia meno ribas – ji tapo universalia kalba, veikiančia mus ne tik estetiškai, bet ir fiziologiškai, patvirtindama jo, kaip „muzikos genijaus”, statusą amžiams.
