Muzikos instrumentų pasaulyje egzistuoja tam tikra hierarchija, kurioje smuikai, sukurti Antonio Stradivarijaus ar Giuseppe Guarneri, dažniausiai užima pačias aukščiausias pozicijas aukcionų kainoraščiuose. Tačiau klavišiniai instrumentai, ypač fortepijonai ir pianinai, turi savo atskirą, ne mažiau įspūdingą rinką, kurioje susipina meistriškas amatininkų darbas, brangiosios medžiagos ir, svarbiausia, unikali istorija. Kai aukciono plaktukas nusileidžia, o salėje nuvilnija susižavėjimo atodūsis, dažniausiai tai reiškia ne tik instrumento pardavimą, bet ir naujo pasaulio rekordo fiksavimą. Rekordinė suma, sumokėta už klavišinį instrumentą, dažnai atspindi ne jo akustines savybes, o simbolinę vertę, kurią jis neša per dešimtmečius ar net šimtmečius.
Ikoninis instrumentas iš Holivudo aukso amžiaus
Nors daugelis galėtų pamanyti, kad brangiausias pasaulyje pianinas yra inkrustuotas deimantais ar pagamintas iš gryno aukso, realybė yra kiek kitokia ir daug sentimentalesnė. Vienas brangiausių kada nors aukcione parduotų klavišinių instrumentų yra palyginti kuklus, senas pianinas, kuris tapo kino istorijos legenda. Tai instrumentas, skambėjęs 1942 metų kultiniame filme „Kasablanka“ („Casablanca“). Niujorke vykusiame „Bonhams“ aukcione šis instrumentas buvo parduotas už stulbinančią 3,4 milijono JAV dolerių sumą. Tai instrumentas, kuriuo aktorius Dooley Wilsonas, vaidinęs personažą Semą, atliko nemirtingą dainą „As Time Goes By“.
Šis pianinas nėra muzikinis šedevras technine prasme. Tai standartinis, vertikalus studijinis pianinas, pagamintas „Richardson’s Inc.“ įmonės, ir jo spalva filme atrodo kitokia nei realybėje dėl nespalvoto kino specifikos (iš tikrųjų jis buvo nudažytas geltonai-žaliai, kad geriau atrodytų kadre). Tačiau jo vertė slypi ne medienos kokybėje ar stygų įtempime, o emocijoje. Pirkėjas įsigijo ne tiesiog daiktą, o dalelę Holivudo magijos, simbolį, kuris reprezentuoja meilę, pasiaukojimą ir vieną įsimintiniausių scenų kino istorijoje.
Kas lemia astronominę kainą?
Norint suprasti, kodėl kolekcininkai ryžtasi mokėti milijonus už senus instrumentus, reikia pažvelgti giliau į vertės nustatymo kriterijus. Paprastas, geros būklės „Steinway & Sons“ fortepijonas gali kainuoti nuo 100 000 iki 200 000 eurų, tačiau norint peržengti milijono ribą, reikalingi specifiniai faktoriai:
- Proveniencija (kilmė): Tai yra pats svarbiausias veiksnys. Dokumentuota instrumento istorija, įrodanti, kad jis priklausė garsiai asmenybei arba buvo naudojamas istoriniame įvykyje, gali pakelti kainą dešimtis kartų.
- Unikalumas ir dizainas: Vienetiniai modeliai, sukurti garsių dizainerių arba turintys unikalią apdailą (pavyzdžiui, inkrustacijas, tapybą), visada vertinami labiau nei serijinės gamybos instrumentai.
- Retumas: Jei instrumentas yra vienas iš nedaugelio išlikusių to laikotarpio ar to meistro darbų, jo vertė automatiškai kyla dėl pasiūlos trūkumo.
- Prekės ženklo prestižas: Nors istorija svarbi, gamintojo vardas taip pat turi svorį. „Steinway“, „Bösendorfer“, „Fazioli“ ar istoriniai „Pleyel“ bei „Erard“ vardai garantuoja tam tikrą kokybės ir statuso lygį.
Kiti rekordininkai klavišinių pasaulyje
Nors „Kasablankos“ pianinas užima ypatingą vietą, jis nėra vienintelis, peržengęs milijono dolerių ribą. Klavišinių instrumentų aukcionų istorijoje yra ir kitų įspūdingų pavyzdžių, kurie parodo rinkos įvairovę.
Džono Lenono „Steinway Z“
Vienas garsiausių pardavimų įvyko 2000 metais, kai dainininkas George’as Michaelas už maždaug 2,37 milijono JAV dolerių įsigijo paprastą, rudą vertikalų pianiną. Jo išskirtinumas? Būtent šiuo instrumentu Džonas Lenonas sukūrė ir įrašė himną taikai – dainą „Imagine“. Pianinas netgi turėjo cigarečių nudegimų žymių, kurios buvo paliktos autentiškos, nerestauruotos. Tai puikus pavyzdys, kaip fiziniai defektai gali tapti vertę didinančiais istorijos randais.
„Heintzman“ krištolinis fortepijonas
Skirtingai nei istoriniai reliktai, šis instrumentas yra modernaus dizaino triumfas. Sukurtas Kanados gamintojo „Heintzman & Co“, šis fortepijonas yra visiškai skaidrus, pagamintas iš krištolo. Jis buvo pristatytas per 2008 metų Pekino olimpines žaidynes, kur juo grojo pianistas Lang Lang. Vėliau privačiame aukcione jis buvo parduotas už 3,22 milijono JAV dolerių. Čia vertė buvo sukurta per vizualinį unikalumą ir pasaulinio lygio renginio kontekstą.
Investicija į meną: ar tai atsiperka?
Kyla natūralus klausimas: ar tokie pirkiniai yra tik turtingųjų užgaida, ar rimta finansinė strategija? Muzikos instrumentai kaip turto klasė yra gana specifinė niša. Skirtingai nei auksas ar akcijos, instrumentai reikalauja nuolatinės priežiūros, draudimo ir specialių laikymo sąlygų. Tačiau istoriniai duomenys rodo, kad aukščiausios klasės instrumentų vertė ilgainiui linkusi augti.
Investuotojai į tokius objektus dažniausiai vadovaujasi „trofėjų medžioklės“ principu. Turėti instrumentą, kuriuo grojo Mocartas, Šopenas ar Elvio Preslio pianiną, reiškia turėti statuso simbolį, kurio negalima atkartoti. Be to, tokie objektai yra atsparūs infliacijai. Kai rinkos svyruoja, unikalūs meno kūriniai ir istoriniai artefaktai dažniausiai išlaiko savo vertę arba ji kyla, nes jų kiekis pasaulyje yra griežtai ribotas.
Kaip prižiūrimi milijonų verti instrumentai?
Įsigijus tokį brangų instrumentą, jo savininkas prisiima didžiulę atsakomybę. Tai nėra baldas, kurį galima pastatyti prie saulėto lango. Konservavimo procesas yra sudėtingas ir brangus.
- Klimato kontrolė: Mediena yra gyva medžiaga, kuri plečiasi ir traukiasi priklausomai nuo drėgmės ir temperatūros. Muziejinio lygio instrumentai laikomi patalpose, kur drėgmė palaikoma apie 45–50 %, o temperatūra svyruoja ne daugiau kaip 1–2 laipsniais.
- Šviesos apsauga: Tiesioginiai saulės spinduliai gali negrįžtamai pažeisti lako sluoksnį, išblukinti medieną ar dramblio kaulo klavišus. Naudojami specialūs UV filtrai ir kontroliuojamas apšvietimas.
- Mechanikos priežiūra: Net jei instrumentu nebegrojama koncertuose, stygų įtempimas veikia rėmą (kuris gali atlaikyti iki 20 tonų spaudimą). Restauratoriai periodiškai tikrina instrumento struktūrinį vientisumą, kad rėmas neskiltų.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažniausiai kyla žmonėms, susidūrusiems su rekordinėmis muzikos instrumentų kainomis.
Ar šiais rekordiškai brangiais pianinais vis dar galima groti?
Techniškai – taip, tačiau dažniausiai jais nebegrojama arba grojama tik ypatingomis progomis. Kiekvienas prisilietimas, mechaninis plaktukų judėjimas dėvi instrumentą. Pavyzdžiui, istoriniai 18-ojo amžiaus fortepijonai yra per daug trapūs reguliariam naudojimui, o jų garsas gali nebeatitikti šiuolaikinių standartų. Tačiau Džono Lenono pianinu George’as Michaelas po įsigijimo įrašė keletą dainų, norėdamas „pajusti dvasią“.
Kas dažniausiai perka tokius instrumentus?
Pirkėjų ratas yra labai siauras. Tai gali būti privatūs milijardieriai kolekcionieriai, investiciniai meno fondai arba muziejai (nors muziejai dažnai pralaimi kainų karus aukcionuose). Neretai privatūs pirkėjai vėliau skolina šiuos instrumentus muziejams, kad užtikrintų saugumą ir gautų mokesčių lengvatų.
Ar naujas „Steinway“ gali kainuoti milijoną?
Standartiniai modeliai – ne. Tačiau „Steinway & Sons“ gamina specialius „Art Case“ serijos fortepijonus. Pavyzdžiui, „Pictures at an Exhibition“ modelis, ištapytas dailininko Paulo Wyse’o, buvo įkainotas 2,5 milijono dolerių. Tai rodo, kad net naujas instrumentas gali kainuoti milijonus, jei jis yra meno kūrinys.
Koks seniausias išlikęs fortepijonas?
Seniausi išlikę fortepijonai yra pagaminti paties išradėjo Bartolomeo Cristofori apie 1720 metus. Vienas jų saugomas Metropoliteno meno muziejuje Niujorke. Nors jis neparduodamas, jo hipotetinė aukciono vertė greičiausiai viršytų bet kokius žinomus rekordus dėl neįkainojamos istorinės reikšmės.
Kolekcionavimo psichologija ir rinkos ateitis
Žvelgiant į ateitį, klavišinių instrumentų aukcionų rinka rodo įdomias tendencijas, kurios peržengia paprasto muzikavimo ribas. Kolekcionieriai vis dažniau ieško objektų, kurie pasakoja istoriją, o ne tik atlieka funkciją. Tai vadinama „naratyvine verte“. Turtingi pirkėjai nori būti istorijos dalimi, jie nori turėti galimybę pasakyti: „Šis instrumentas buvo kambaryje, kai buvo kuriama istorija“.
Kita ryškėjanti tendencija – skaitmenizacija ir NFT (nepakeičiami žetonai). Nors fizinis instrumentas visada turės savo svorį, jau pasitaiko atvejų, kai skaitmeninė nuosavybė į instrumento atvaizdą ar jo garsą parduodama už sumas, artimas fizinio daikto kainai. Visgi, fizinis prisilietimas prie klavišų, kuriais grojo didieji muzikos genijai, išlieka potyriu, kurio negali pakeisti jokia technologija. Todėl tikėtina, kad ateityje išvysime dar ne vieną rekordą, kai aukcione pasirodys instrumentai, priklausę tokioms legendoms kaip Eltonas Džonas, Fredis Merkuris ar klasikinės muzikos virtuozai, o sumos, sumokėtos už teisę saugoti šį paveldą, tik augs.
