Ar kada nors šeimos susibūrimo metu teko stebėti situaciją, kai vyresnės kartos atstovai paprašo „pritildyti tą triukšmą“, nors radijo imtuve groja populiariausias šių dienų hitas? O galbūt patys esate pagavę save galvojant, kad po 1990-ųjų ar 2000-ųjų sukurta muzika prarado savo sielą, melodingumą ir prasmę? Tai nėra tiesiog asmeninis kaprizas ar natūralus senėjimo požymis, vadinamas „niurzgėjimu“. Psichologai, neuromokslininkai ir muzikos analitikai sutaria: egzistuoja labai konkrečios, moksliškai pagrįstos priežastys, kodėl nauja muzika dažnai skamba nemaloniai ar net erzina vyresnio amžiaus žmones. Tai sudėtingas procesas, apimantis smegenų chemiją, psichologinius „prisiminimų kalnelius“ ir netgi objektyvius pokyčius pačioje muzikos kūryboje.
Šis reiškinys yra universalus. Kiekviena karta linkusi manyti, kad jų jaunystės laikų muzika buvo „aukso amžius“, o tai, kas ateina vėliau, tėra prastas pakaitalas. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame technologijos keičia garso atkūrimo būdus ir kūrybos procesus, atotrūkis tarp kartų muzikinių skonių tampa gilesnis nei bet kada anksčiau. Norint suprasti, kodėl taip vyksta, reikia pažvelgti giliau nei tik į asmeninį skonį – reikia suprasti, kaip mūsų smegenys apdoroja garsą ir kaip pati muzika evoliucionavo per pastaruosius dešimtmečius.
Smegenų chemija ir „prisiminimų kalnelis“
Vienas stipriausių veiksnių, lemiančių mūsų muzikinį skonį, yra neurologinis reiškinys, kurį mokslininkai vadina „prisiminimų kalneliu“ (angl. reminiscence bump). Tyrimai rodo, kad muzika, kurią girdime būdami 12–22 metų amžiaus, mūsų smegenyse įsirėžia kur kas giliau nei bet kuriuo kitu gyvenimo laikotarpiu. Kodėl būtent šis dešimtmetis?
Paauglystės ir ankstyvosios jaunystės metu žmogaus smegenys išgyvena intensyvų vystymąsi. Tai laikas, kai formuojasi mūsų tapatybė, patiriame pirmąją meilę, pirmuosius nusivylimus ir didžiausius socialinius atradimus. Šiuo periodu smegenys yra užtvindomos hormonų kokteiliu – dopaminu, oksitocinu ir kitais neuromediatoriais, kurie signalizuoja, kad viskas, kas vyksta dabar, yra gyvybiškai svarbu. Kai šių intensyvių emocijų fone groja tam tikra daina, ji sukuria itin stiprią neurologinę jungtį.
Vėliau, sulaukus vyresnio amžiaus, išgirsta jaunystės daina aktyvuoja tas pačias smegenų sritis, sukeldama malonumo ir nostalgijos antplūdį. Tuo tarpu šiuolaikinė muzika, kurią girdime būdami suaugę, neturi to emocinio „kuro“. Ji tiesiog nekelia tokių stiprių asociacijų, todėl lyginant su jaunystės hitais, nauji kūriniai atrodo emociškai tušti ar paviršutiniški.
Ar muzika objektyviai prastėja? Tyrimų duomenys
Dažnas vyresnės kartos atstovų argumentas yra tas, kad šiuolaikinė muzika yra paprastesnė, monotoniškesnė ir mažiau kūrybiška. Ilgą laiką tai buvo laikoma subjektyvia nuomone, tačiau didelės apimties duomenų analizė parodė, kad šiame teiginyje yra tiesos.
Ispanijos Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos mokslininkai atliko išsamų tyrimą, pasitelkę duomenų rinkinį, žinomą kaip „Million Song Dataset“. Jie išanalizavo tūkstančius populiarių dainų, išleistų nuo 1955 iki 2010 metų. Rezultatai atskleidė keletą svarbių tendencijų:
- Timbro įvairovės mažėjimas: Tyrimas parodė, kad bėgant metams dainose naudojamų garsų paletė tapo skurdesnė. Senesnėje muzikoje buvo daugiau skirtingų instrumentų derinių ir unikalių skambesių. Šiuolaikinė popmuzika dažnai remiasi standartizuotais sintezatorių garsais ir tais pačiais gamybos metodais, todėl kūriniai skamba panašiau vienas į kitą.
- Harmoninis supaprastėjimas: Melodijos ir akordų progresijos tapo paprastesnės. Tai nereiškia, kad muzika yra bloga, tačiau ji yra mažiau kompleksiška. Vyresnei kartai, pripratusiai prie džiazo įtakos ar sudėtingesnių roko baladžių struktūrų, šiuolaikiniai „keturių akordų“ hitai gali pasirodyti pernelyg primityvūs.
- Dinaminio diapazono suspaudimas: Tai reiškinys, žinomas kaip „garsumo karai“ (angl. Loudness War). Siekiant, kad daina skambėtų kuo garsiau ir išsiskirtų grojaraščiuose, garso inžinieriai sumažina skirtumą tarp tyliausių ir garsiausių dainos dalių. Rezultatas – nuolatinė garso siena, kuri vyresnio amžiaus klausytojams sukelia klausos nuovargį ir yra suvokiama kaip tiesioginis triukšmas.
Paprasto poveikio efektas: kodėl mėgstame tai, ką žinome
Psichologijoje egzistuoja sąvoka, vadinama paprasto poveikio efektu (angl. mere exposure effect). Jos esmė paprasta: kuo dažniau mes susiduriame su tam tikru stimuliu (šiuo atveju – daina ar muzikos žanru), tuo labiau jis mums patinka. Mūsų smegenys yra evoliuciškai užprogramuotos teikti pirmenybę tam, kas pažįstama, nes tai signalizuoja saugumą, o naujovės reikalauja papildomų kognityvinių išteklių apdorojimui.
Statistika rodo, kad dauguma žmonių nustoja aktyviai ieškoti naujų muzikos žanrų maždaug ties 33-aisiais gyvenimo metais. Iki tol mes kaupiame savo muzikinę biblioteką, o vėliau vis dažniau grįžtame prie to, kas jau patikrinta. Kai vyresnės kartos atstovas išgirsta šiuolaikinį „Trap“ stiliaus hiphopo kūrinį ar elektroninę šokių muziką, jo smegenys negali nuspėti muzikinės struktūros. Skirtingai nei klasikinio roko ar popmuzikos atveju, kur posmelis-priedainis struktūra yra aiški, šiuolaikinės muzikos ritmai ir aranžuotės gali kelti kognityvinį diskomfortą. Kadangi smegenys negali „nuspėti“ dainos eigos, jos reaguoja susierzinimu.
Fiziologiniai klausos pokyčiai
Negalima atmesti ir grynai fiziologinio aspekto. Senstant mūsų klausa keičiasi. Daugumai žmonių su amžiumi pasireiškia presbiakuzija – laipsniškas klausos jautrumo mažėjimas, ypač aukštų dažnių diapazone. Tai natūralus procesas, tačiau jis tiesiogiai veikia tai, kaip mes suvokiame šiuolaikinę muziką.
Šiuolaikinė muzikos produkcija dažnai pasižymi itin ryškiais aukštais dažniais (dėl skaitmeninio garso ryškumo) ir labai galingais žemais dažniais (boso linijomis). Vyresnio amžiaus žmogui, kurio klausa jau yra kiek pakitusi, tokia kombinacija gali būti fiziškai nemaloni. Aukšti dažniai gali skambėti aštriai ir cypiančiai, o galingi žemi dažniai gali užgožti vidutinius dažnius, kuriuose „gyvena“ vokalas. Dėl to dažnai girdimas skundas: „Aš nesuprantu žodžių, tik bumčik-bumčik“. Tai nėra tik metafora – tai realus fiziologinis sunkumas išskirti vokalą iš intensyvaus instrumentinio fono.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie kartų skirtumus vertinant muziką.
Ar tiesa, kad šiuolaikinė muzika kuriama tik dėl pinigų, todėl ji prastesnė?
Komercializacija muzikoje egzistavo visada, net Mocarto laikais. Tačiau tiesa ta, kad šiuolaikinė muzikos industrija yra labiau orientuota į „virusinius“ hitus. Dėl srautinių transliacijų platformų (pvz., „Spotify“) algoritmų, dainos kuriamos taip, kad „užkabintų“ klausytoją per pirmąsias 10–30 sekundžių, kitaip ji bus praleista. Tai keičia dainų struktūrą (priedainis dažnai prasideda anksčiau), tačiau nebūtinai reiškia, kad muzika yra bevertė – ji tiesiog prisitaikiusi prie naujos vartojimo aplinkos.
Kada nustojame atrasti naują muziką?
Tyrimai, atlikti naudojant „Spotify“ ir kitų platformų duomenis, rodo, kad „muzikinis skonis užsirakina“ vidutiniškai apie 30–33 gyvenimo metus. Po šio amžiaus žmonės statistiškai rečiau klauso topuose esančių naujienų ir dažniau renkasi jau žinomus atlikėjus. Tačiau tai yra vidurkis – sąmoningai domintis muzika, šį procesą galima sustabdyti.
Kodėl šiuolaikiniai dainininkai naudoja „Auto-Tune“?
Daugelis vyresnės kartos atstovų „Auto-Tune“ (balso korekciją) laiko talento trūkumo įrodymu. Tačiau šiuolaikinėje muzikoje tai dažnai naudojama ne kaip klaidų taisymo priemonė, o kaip stilistinis efektas – tarsi dar vienas instrumentas. Jaunajai kartai šis robotizuotas balsas yra estetinis pasirinkimas, o ne bandymas apgauti klausytoją.
Ar įmanoma pamėgti muziką, kuri iš pradžių erzina?
Taip. Pasinaudojant minėtu „paprasto poveikio efektu“, pakartotinis klausymas gali pakeisti nuomonę. Jei bandysite suprasti kontekstą, kuriame muzika sukurta, ar klausysite jos mažomis dozėmis, smegenys pradės atpažinti struktūras ir susierzinimas gali peraugti į susidomėjimą.
Kaip išlaikyti muzikinį atvirumą
Supratimas, kodėl nauja muzika gali erzinti, yra pirmas žingsnis link tolerancijos ir netgi naujų atradimų. Svarbu suvokti, kad muzika atlieka skirtingas funkcijas skirtingoms kartoms. Jei vyresnei kartai muzika dažnai buvo pagrindinis užsiėmimas (klausymas atsisėdus prie patefono), tai šiuolaikiniam jaunimui ji dažnai yra fonas, tapatybės išraiška socialiniuose tinkluose arba priemonė greitai nuotaikos reguliacijai.
Ekspertai pataria nepasiduoti instinktui iškart atmesti tai, kas nauja. Vietoj to, kad vertintumėte šiuolaikinius kūrinius pagal 8-ojo dešimtmečio roko standartus, pabandykite juos vertinti pagal tai, ką jie bando pasiekti: energiją, atmosferą ar unikalų garso dizainą. Smegenų plastiškumas išlieka visą gyvenimą, todėl mokymasis klausytis naujų garsų yra puiki proto mankšta. Galbūt „TikTok“ hitai niekada nepakeis „The Beatles“ ar „Queen“ jūsų širdyje, tačiau supratimas, kad muzikos evoliucija yra natūralus procesas, gali padėti išvengti susierzinimo ir galbūt net atrasti kažką, kas privers koją nejučia mušti ritmą.
