Roko muzikos pasaulyje yra nedaug temų, kurios keltų tiek aistrų, vilčių ir begalinių spekuliacijų, kaip legendinės grupės „Led Zeppelin“ sugrįžimas. Dešimtmečius gerbėjai, koncertų organizatoriai ir žiniasklaida laukia bent menkiausio ženklo, kad Robertas Plantas, Jimmy Page’as ir Johnas Paulas Jonesas vėl susivienys pasauliniam turui. Tačiau grupės balsas ir siela, Robertas Plantas, ne kartą griežtai ir vienareikšmiškai nutraukė šias kalbas. Jo pozicija nėra tiesiog užsispyrimas ar senų nuoskaudų rezultatas; tai gili, filosofinė ir meninė laikysena, kurią suprasti yra būtina kiekvienam, vertinančiam tikrąją muzikos prasmę. Nors finansiniai pasiūlymai siekė astronomines sumas, Plantas išlieka ištikimas savo principams, teigdamas, kad praeities atgaivinimas be tikrojo kūrybinio impulso būtų tiesiog pigus cirkas.
Kodėl nostalgija Robertui Plantui nėra varomoji jėga?
Vienas pagrindinių aspektų, kurį Robertas Plantas pabrėžia interviu metu, yra jo požiūris į kūrybą kaip į nuolatinį procesą, judantį į priekį. Muzikantas atsisako tapti „savo paties koverių grupe“ ar gyvu muziejiniu eksponatu. Jo manymu, daugelis roko veteranų daro klaidą, dešimtmečius grodami tas pačias dainas lygiai taip pat, kaip jos skambėjo prieš 40 ar 50 metų, vien tam, kad patenkintų publikos nostalgiją.
Plantas ne kartą yra sakęs, kad grįžimas atgal jam prilygtų kūrybinei mįčiai. Jis aiškina:
- Kūrybinė laisvė: Dabartiniuose savo projektuose, pavyzdžiui, su grupe „Sensational Space Shifters“ ar duete su Alison Krauss, jis jaučiasi laisvas eksperimentuoti su Amerikos folko, bliuzo ir pasaulio muzikos (world music) elementais.
- Balso evoliucija: Jo balsas pasikeitė. Jis nebėra tas 25-erių metų vaikinas, galintis be vargo išrėkti aukščiausias natas dainoje „Immigrant Song“. Jis pritaikė savo vokalą brandesniam, gilesniam skambesiui, kuris ne visada dera su sunkiuoju „Led Zeppelin“ roku.
- Autentiškumo paieškos: Plantui svarbiausia – tikrumas scenoje. Jei jis nejaučia dainos šią akimirką, jis nenori jos atlikti tik dėl to, kad už tai mokami dideli pinigai.
Johno Bonhamo netektis – neužgyjanti žaizda
Nors praėjo daug metų nuo 1980-ųjų, kai tragiškai mirė grupės būgnininkas Johnas Bonhamas, šis įvykis išlieka pagrindine priežastimi, kodėl „Led Zeppelin“ istorija buvo užbaigta. Robertas Plantas ir Johnas Bonhamas buvo ne tik grupės nariai, bet ir geriausi draugai nuo paauglystės laikų. Bonhamo mirtis Plantui reiškė ne tik kolegos, bet ir dalies savęs praradimą.
Grupės dinamika buvo unikali keturių asmenybių chemija. Kaip dažnai teigia muzikos kritikai ir patys muzikantai, „Led Zeppelin“ nebuvo tiesiog grupė su būgnininku; Johnas Bonhamas buvo grupės variklis. Plantas yra užsiminė, kad bandymas atkurti tą chemiją su kitu žmogumi, net jei tai yra talentingasis Johno sūnus Jasonas Bonhamas (kuris grojo 2007 m. koncerte), vis tiek jaučiasi kaip „kažkas kito“. Tai nėra tas pats organizmas, kuris sukūrė roko istoriją.
2007-ųjų „Celebration Day“: Vienintelis ir pakankamas įrodymas
Daugelis gerbėjų klausia: „Bet juk jie susijungė 2007 metais O2 arenoje! Kodėl negali to pakartoti?“. Būtent šis koncertas, skirtas „Atlantic Records“ įkūrėjo Ahmeto Erteguno atminimui, tapo ir palaiminimu, ir prakeiksmu gerbėjų viltims. Koncertas buvo fenomenalus, o vėliau išleistas filmas „Celebration Day“ įrodė, kad grupė vis dar turi parako.
Tačiau Plantui šis koncertas buvo atsisveikinimas, o ne nauja pradžia. Tai buvo būdas pagerbti mentorių ir įrodyti sau bei pasauliui, kad jie vis dar gali groti aukščiausiu lygiu. Pasiekę šį tikslą ir nulipę nuo scenos triumfuodami, jie uždarė ratą. Plantas nenori rizikuoti sugadinti to tobulo pabaigos akordo ilgu, varginančiu turu, kuriame gali atsirasti nuovargis, techninės problemos ar rutinos jausmas.
Milijardiniai pasiūlymai ir atsisakymo kaina
Spaudoje ne kartą mirgėjo pranešimai apie tai, kad grupei buvo siūlomi kontraktai, siekiantys šimtus milijonų dolerių už pasaulinį turą. Kalbėta net apie milijardą dolerių siekiančius pasiūlymus, kuriuos finansuotų didžiausios korporacijos. Daugeliui žmonių sunku suvokti, kaip galima atsisakyti tokių pinigų.
Roberto Planto atsakymas į tai yra paprastas ir kartu stulbinantis šių laikų komercializuotame pasaulyje: pinigai jam nėra motyvacija. Jis turi pakankamai lėšų patogiam gyvenimui ir savo muzikiniams projektams finansuoti. Sutikimas dalyvauti „Led Zeppelin“ atgimime tik dėl pinigų reikštų išdavystę viskam, ką grupė reprezentavo savo aukso amžiuje. Tai paverstų juos produktu, o ne menininkais.
Be to, didelio masto stadionų turai reikalauja milžiniško organizacinio aparato, spaudos konferencijų ir gyvenimo viešbučiuose, kas Plantui, sulaukusiam garbingo amžiaus, nebėra patrauklu. Jis vertina ramybę ir galimybę groti intymesnėse erdvėse, kur gali matyti klausytojų akis.
D.U.K. (Dažniausiai Užduodami Klausimai)
Kadangi tema apie grupės sugrįžimą yra apipinta gandais, pateikiame atsakymus į dažniausiai gerbėjų užduodamus klausimus, remiantis oficialiais Roberto Planto ir kitų narių pasisakymais.
- Ar yra bent menkiausia tikimybė, kad „Led Zeppelin“ surengs pasaulinį turą?
Ne. Robertas Plantas ne kartą kategoriškai paneigė tokią galimybę, teigdamas, kad laikas praėjo ir jis nenori gręžiotis atgal. - Ar Jimmy Page’as nori sugrįžimo?
Taip, gitaristas Jimmy Page’as ne kartą yra leidęs suprasti, kad jis būtų nieko prieš vėl groti „Led Zeppelin“ muziką su originaliais nariais. Tačiau be Planto vokalo ir sutikimo tai neįmanoma. - Kodėl Jasonas Bonhamas negali tapti nuolatiniu būgnininku?
Jasonas Bonhamas puikiai pasirodė 2007 m., tačiau Plantas mano, kad net ir su Jasonu tai nėra ta pati grupė. Be to, Jasonas turi savo karjerą ir projektus. - Ką dabar veikia Robertas Plantas?
Jis aktyviai kuria muziką, leidžia sėkmingus solo albumus, bendradarbiauja su kantri ir folk muzikos atlikėjais (pvz., Alison Krauss) ir rengia turus, kurie jam teikia kūrybinį džiaugsmą. - Ar grupės nariai pykstasi tarpusavyje?
Nors spauda kartais bando įžiebti konfliktą, tarp narių nėra atviros neapykantos. Tai labiau kūrybinių kelių išsiskyrimas. Page’as nori saugoti ir atlikti paveldą, o Plantas nori kurti naują muziką.
Muzikinis palikimas, kurio nereikia dirbtinai gaivinti
Svarbu suprasti, kad Roberto Planto sprendimas „nebeatgaivinti numirėlio“ iš tikrųjų yra didžiausia pagarba „Led Zeppelin“ palikimui. Pasaulyje, kuriame daugybė grupių rengia begalinius atsisveikinimo turus su vos vienu originaliu nariu, dažnai prarasdamos savo orumą ir energiją, „Led Zeppelin“ išlieka neliečiama legenda. Jų diskografija yra baigtinė, tobula ir nesugadinta vėlyvųjų, silpnų bandymų pakartoti praeitį.
Gerbėjai, kurie pyksta ant Planto dėl jo užsispyrimo, turėtų pažvelgti į tai iš kitos perspektyvos. Jis saugo tą magiją, kurią mes girdime įrašuose. Jis neleidžia, kad „Stairway to Heaven“ taptų nuvalkiotu numeriu, atliekamu iš pareigos. Vietoj to, jis kviečia klausytojus augti kartu su juo, atrasti naujus skambesius ir suprasti, kad muzika yra gyvas, kintantis organizmas, o ne paminklas aikštėje.
Šiandien Robertas Plantas yra laimingas žmogus, menininkas, kuris vis dar turi ką pasakyti. Ir kol jis kuria, „Led Zeppelin“ dvasia gyvuoja ne per dirbtinį sugrįžimą, o per tą pačią bekompromisę laisvę, kuri ir padarė šią grupę didžiausia roko legenda istorijoje. Todėl geriausias būdas pagerbti grupę yra ne reikalauti to, kas neįmanoma, o tiesiog uždėti vinilinę plokštelę ir leisti muzikai kalbėti pačiai už save.
