Kai kalbame apie klasikinę muziką, Johano Sebastiano Bacho vardas dažniausiai iškyla vienas pirmųjų. Daugeliui jis asocijuojasi su didingu baroko stiliumi, sudėtingomis fugomis, bažnytine muzika ir portretais, kuriuose kompozitorius vaizduojamas su rimta veido išraiška ir dideliu peruku. Tačiau už šio monumentalaus fasado slypi nepaprastai įdomi, spalvinga ir kartais netgi dramatiška asmenybė, apie kurią vadovėliuose dažnai neužsimenama. Bachas nebuvo vien tik dievobaimingas vargonininkas, kūręs muziką Dievo garbei; jis buvo aistringas, kartais ūmus žmogus, kovojęs su biurokratija, mėgęs kavą, sėdėjęs kalėjime ir palikęs daugybę mįslių savo kūryboje. Šiame straipsnyje pažvelgsime į mažiau žinomą genijaus pusę ir atskleisime faktus, kurie privers jus iš naujo įvertinti šį muzikos milžiną.
Kalėjimo bėglys: kodėl Bachas atsidūrė už grotų?
Vienas labiausiai stebinančių faktų Bacho biografijoje yra tai, kad jis turi kriminalinį įrašą. Nors mes linkę įsivaizduoti kompozitorių kaip garbingą ir įstatymų besilaikantį pilietį, 1717 metais jis praleido beveik mėnesį kalėjime. Tuo metu Bachas dirbo Veimare pas hercogą Vilhelmą Ernstą. Muzikantas, jausdamasis neįvertintas ir negavęs kapelmeisterio pareigų, nusprendė priimti geresnį pasiūlymą iš Kėteno kunigaikščio Leopoldo.
Tačiau baroko laikais muzikantai buvo laikomi beveik tarnais, ir palikti tarnybą be darbdavio sutikimo buvo griežtai draudžiama. Hercogas Vilhelmas Ernstas, įsižeidęs dėl Bacho noro išeiti ir jo atkaklumo reikalaujant atleidimo iš pareigų, nurodė kompozitorių suimti. Oficialiuose įrašuose teigiama, kad Bachas buvo sulaikytas dėl „per didelio užsispyrimo” reikalaujant atleidimo. Jis praleido keturias savaites areštinėje. Įdomiausia tai, kad net ir būdamas uždarytas, Bachas nenustojo kurti. Manoma, kad būtent kalėjime jis pradėjo rašyti dalį savo garsiojo ciklo „Gerai temperuotas klavyras” (Das Wohltemperierte Klavier). Tai puikiai iliustruoja jo neįtikėtiną darbo etiką ir gebėjimą atsiriboti nuo aplinkos vardan muzikos.
Ne šventasis: Bacho temperamentas ir kova su kolegomis
Nors portretuose Bachas atrodo ramus, realybėje jis pasižymėjo itin ūmiu būdu. Jis netoleravo nekompetencijos ir dažnai veldavosi į konfliktus su muzikantais, kurie, jo manymu, grojo prastai. Vienas garsiausių incidentų įvyko Arnštate, kai Bachas dar buvo jaunas.
Istorija pasakoja apie konfliktą su fagotininku Geyersbachu. Bachas, repeticijos metu nepatenkintas muzikanto grojimu, viešai jį įžeidė, pavadindamas „Zippelfagottist” (tai galima versti kaip „ožka-fagotininkas” arba tiesiog labai prastas muzikantas). Įsižeidęs Geyersbachas vėliau vakare su lazda užpuolė Bachą gatvėje. Kompozitorius nepasimetė ir išsitraukė savo durklą (kurį tuo metu buvo įprasta nešiotis kaip aprangos detalę), kad apsigintų. Laimei, rimtesnių sužalojimų buvo išvengta, tačiau šis incidentas buvo nagrinėjamas miesto taryboje. Įdomu tai, kad taryba papeikimą skyrė ne tik užpuolikui, bet ir pačiam Bachui, nurodydama, kad jis turėtų geriau sutarti su savo mokiniais ir kolegomis.
Pirmoji kofeino auka muzikos istorijoje
Jei manote, kad šiuolaikinė visuomenė yra apsėsta kavos, turėtumėte žinoti, kad Bachas buvo vienas pirmųjų tikrų „kofemanų”. XVIII amžiuje kava Europoje buvo vis dar ganėtinai naujas, egzotiškas ir madingas gėrimas, o Leipcigas garsėjo savo kavos namais. Bachas ne tik mėgo šį gėrimą, bet ir parašė jam skirtą kūrinį.
Kavos kantata (Schweigt stille, plaudert nicht, BWV 211) yra humoristinis kūrinys, kuris iš esmės yra miniatiūrinė komiška opera. Joje pasakojama apie tėvą, kuris bando atpratinti savo dukrą Lizą nuo kavos gėrimo, grasindamas neleisti jai ištekėti. Liza atsako, kad kava jai skanesnė už „tūkstantį bučinių” ir saldesnė už muskatą. Tai vienas iš nedaugelio pasaulietinių Bacho kūrinių, atskleidžiančių jo humoro jausmą ir parodančių, kad jis puikiai suprato kasdienes to meto aktualijas ir madas. Manoma, kad Bachas šį kūrinį atlikdavo „Cimmermano kavinėje” Leipcige, kur jis vadovavo „Collegium Musicum” ansambliui.
Matematika, numerologija ir slapti kodai
Bacho muzika dažnai lyginama su matematika dėl savo tobulos struktūros ir simetrijos, tačiau yra ir gilesnis lygmuo – numerologija. Kompozitorius buvo susižavėjęs skaičių simbolika ir dažnai įterpdavo skaitmeninius kodus į savo kūrinius.
Vienas žinomiausių pavyzdžių yra paties Bacho pavardė. Vokiečių muzikinėje notacijoje raidė B atitinka si bemolį, A – la, C – do, o H – si bekarą. Taigi, B-A-C-H motyvas tapo muzikiniu parašu, kurį jis įaudė į nebaigtąją fugą iš ciklo „Fugos menas”.
Tačiau Bachas ėjo dar toliau, naudodamas gematriją (skaičių priskyrimą raidėms pagal abėcėlę: A=1, B=2, C=3 ir t.t.). Pagal šią sistemą:
- B = 2
- A = 1
- C = 3
- H = 8
Šių skaičių suma yra 14. Bachas dažnai naudojo skaičių 14 savo kūriniuose, pavyzdžiui, sukurdamas melodijas iš 14 natų ar įterpdamas savo vardą 14-ame takte. Jo pilnas vardas „J.S. Bach” pagal tą pačią sistemą sudaro skaičių 41 (14 atvirkščiai), kurį jis taip pat mėgo naudoti. Šie paslėpti kodai rodo, kad Bachui muzika buvo ne tik garsų menas, bet ir intelektualinis žaidimas bei dvasinė tvarka.
Šeimos tragedijos ir dinastija
Bacho asmeninis gyvenimas buvo paženklintas ir didelės meilės, ir didžiulės tragedijos. Jis buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona, jo pusseserė Marija Barbara, mirė staiga, kol Bachas buvo išvykęs su hercogu. Grįžęs jis rado ją jau palaidotą. Vėliau jis vedė Aną Magdaleną, kuri tapo ne tik jo gyvenimo partnere, bet ir svarbia pagalbininke perrašinėjant natas.
Iš viso Bachas turėjo net 20 vaikų: 7 su pirma žmona ir 13 su antra. Deja, XVIII amžiaus realybė buvo negailestinga – tik 10 iš jų išgyveno iki pilnametystės. Nepaisant to, Bachų šeima tapo galingiausia muzikine dinastija to meto Europoje. Keletas jo sūnų tapo garsesniais kompozitoriais nei pats tėvas jam esant gyvam:
- Vilhelmas Frydemanas Bachas – vyriausias ir, sakoma, talentingiausias, bet turėjęs nestabilų gyvenimą.
- Karlas Filipas Emanuelis Bachas (C.P.E. Bach) – tapo klasicizmo pradininku ir buvo žymiai populiaresnis už tėvą XVIII a. antroje pusėje.
- Johanas Kristianas Bachas – vadinamasis „Londono Bachas”, padaręs didelę įtaką jaunam Mocartui.
Tėvas Bachas buvo atsidavęs pedagogas savo vaikams, kurdamas jiems specialius mokomuosius kūrinius, kurie iki šiol naudojami muzikos mokyklose visame pasaulyje.
Tragiška pabaiga: apsišaukėlis daktaras ir aklumas
Bacho gyvenimo pabaiga buvo liūdna ir skausminga. Senatvėje jo regėjimas smarkiai suprastėjo, manoma, dėl kataraktos, kurią iš dalies lėmė dešimtmečius trukęs natų rašymas žvakių šviesoje. Desperatiškai norėdamas atgauti regėjimą, kad galėtų užbaigti savo gyvenimo darbą „Fugos menas”, jis patikėjo savo sveikatą keliaujančiam anglų okulistui Džonui Teilorui (John Taylor).
Teiloras buvo liūdnai pagarsėjęs šarlatanas, kuris gyrėsi operavęs Europos monarchus. Jis atliko dvi operacijas Bacho akims, tačiau abi buvo nesėkmingos. Pooperacinis gydymas buvo barbariškas – lašai su balandžių krauju, gyvsidabriu ir kitomis toksiškomis medžiagomis. Dėl šių procedūrų Bachas visiškai apako, o nusilpęs organizmas nebegalėjo atsigauti. Jis mirė nepraėjus nė pusmečiui po operacijų.
Ironiška ir šiurpu tai, kad tas pats „gydytojas” Džonas Teiloras vėliau operavo ir kitą baroko genijų – Georgą Frydrichą Hendelį. Rezultatas buvo toks pat: Hendelis taip pat apako. Galima sakyti, kad šis vienas nekvalifikuotas asmuo tiesiogiai pakenkė dviem didžiausiems to meto kompozitoriams.
Muzikinis palikimas: kodėl jis buvo užmirštas?
Šiandien mums sunku patikėti, bet po mirties J.S. Bachas buvo beveik užmirštas kaip kompozitorius. Jis buvo vertinamas kaip fenomenalus vargonininkas ir improvizatorius, tačiau jo muzika laikyta „senamadiška”, per daug sudėtinga ir intelektualia. Kylantis klasicizmo stilius (Haidnas, Mocartas) reikalavo paprastumo, aiškumo ir melodingumo, o Bacho polifonija atrodė kaip atgyvena.
Daugelis jo rankraščių buvo panaudoti kaip pakavimo popierius mėsinėse ar tiesiog išmesti. Jo žmona Ana Magdalena mirė visiškame skurde, priklausoma nuo labdaros, o kapas ilgą laiką buvo nežinomas.
Bacho atgimimas prasidėjo tik 1829 metais, praėjus beveik 80 metų po jo mirties. Jaunas kompozitorius Feliksas Mendelsonas surengė Bacho „Mato aistros” atlikimą Berlyne. Koncertas sulaukė milžiniško pasisekimo ir „prikelė” Bachą iš užmaršties. Nuo to laiko jo reputacija tik augo, kol jis užėmė vietą muzikos olimpe, kurioje yra ir šiandien.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Koks yra pats garsiausias J.S. Bacho kūrinys?
Nors tai subjektyvu, plačiausiai atpažįstamas kūrinys yra Tokata ir fuga d-moll (BWV 565) vargonams. Taip pat itin populiarios yra „Brandenburgo koncertai”, „Orkestrinė siuita Nr. 3” (ypač dalis „Air”) ir preliudas iš siuitos violončelei Nr. 1 G-dur.
Ar Bachas buvo turtingas?
Ne, Bachas niekada nebuvo turtingas. Jis priklausė vidurinei klasei, tačiau visą gyvenimą turėjo sunkiai dirbti, kad išlaikytų savo didelę šeimą. Leipcige jis nuolat ginčijosi su miesto taryba dėl atlyginimo ir papildomų pajamų už laidotuves ar vestuves.
Kiek kūrinių sukūrė Bachas?
Išliko daugiau nei 1100 Bacho kūrinių, kurie kataloguoti BWV (Bach-Werke-Verzeichnis) sistemoje. Tačiau manoma, kad tai tik dalis jo kūrybos. Muzikologai spėja, kad didelė dalis jo darbų, ypač iš ankstyvojo laikotarpio ir pasaulietinių kantatų ciklo, yra negrįžtamai dingusi.
Ar Bachas ir Hendelis buvo susitikę?
Nors abu gimė tais pačiais 1685 metais toje pačioje Vokietijos dalyje (tiuringijoje ir saksonijoje) ir abu apako nuo to paties gydytojo rankos, jie niekada nesusitiko. Bachas kelis kartus bandė susitikti su Hendeliu, kai šis lankėsi Vokietijoje, tačiau prasilenkdavo dėl logistinių priežasčių.
Kokiais instrumentais grojo Bachas?
Bachas buvo virtuozas vargonininkas ir klavesinininkas. Jis taip pat puikiai grojo smuiku ir altu (mėgdavo groti altu orkestre, kad būtų „harmonijos viduryje”). Be to, jis išmanė vargonų statybą ir dažnai buvo kviečiamas kaip ekspertas tikrinti naujus instrumentus.
Bacho įtaka džiazo ir roko muzikai
Nors Bachas gyveno XVIII a., jo muzikinės idėjos yra stebėtinai modernios ir turėjo tiesioginę įtaką XX ir XXI a. žanrams. Džiazo muzikantai ypač vertina Bachą dėl jo harmonijos eigos ir „vaikščiojančio boso” (walking bass) linijų, kurios yra labai artimos džiazo improvizacijai. Tokie džiazo grandai kaip Dave Brubeck, Bill Evans ar Jacques Loussier dažnai citavo Bachą arba tiesiogiai adaptavo jo kūrinius džiazo trio formatui.
Progresyviojo roko grupės, tokios kaip „Jethro Tull”, „Emerson, Lake & Palmer” ar „Yes”, taip pat sėmėsi įkvėpimo iš Bacho sudėtingų struktūrų ir virtuoziškumo. Jo muzikos matematinis tikslumas ir begalinė variacijų galimybė daro jį universaliausiu kompozitoriumi istorijoje. Netgi populiariojoje muzikoje ir mobiliųjų telefonų melodijose Bacho motyvai skamba kasdien, dažnai klausytojams net neįtariant, kad jie klausosi baroko genijaus kūrybos. Bacho muzika peržengia laiko ir žanrų ribas, įrodydama, kad tikra kokybė niekada nesensta.
