Pastarosiomis dienomis socialinius tinklus ir naujienų portalus užplūdo kvapą gniaužiantys vaizdai – danguje virš Lietuvos pasirodė ryški, spalvinga ir itin aiškiai matoma vaivorykštė, mūsų tautosakoje dažnai vadinama laumės juosta. Po permainingų orų, kuomet lietų keitė saulė, o dangų raižė audros debesys, gamta padovanojo vieną gražiausių optinių reiškinių. Skaitytojai iš įvairių šalies kampelių – nuo Vilniaus iki pajūrio – suskubo dalintis užfiksuotomis akimirkomis, kuriose matyti ne tik įprastas septynių spalvų lankas, bet kai kur net ir dviguba vaivorykštė. Šis reiškinys ne tik džiugina akį, bet ir suteikia puikią progą giliau pasidomėti tiek fizikine šio stebuklo prigimtimi, tiek turtingu lietuvių mitologiniu paveldu, susijusiu su dangaus ženklais.
Fizika už grožio: kaip susiformuoja šis reiškinys
Nors vaivorykštė atrodo kaip magiškas tiltas į dangų, jos atsiradimas yra griežtai nulemtas fizikos dėsnių. Tai optinis ir meteorologinis reiškinys, kuris įvyksta, kai saulės šviesa lūžta, atsispindi ir išsisklaido vandens lašeliuose, kabančiuose Žemės atmosferoje. Kad pamatytumėte vaivorykštę, turi susidaryti specifinė situacija: saulė turi būti jums už nugaros, o lietus ar drėgmės lašeliai – priešais jus.
Procesas prasideda, kai balta saulės šviesa patenka į sferinį lietaus lašą. Įvyksta trys pagrindiniai etapai:
- Lūžimas: Šviesa, kirsdama oro ir vandens ribą, sulėtėja ir lūžta (pakeičia kryptį). Skirtingo ilgio šviesos bangos lūžta skirtingais kampais, todėl balta šviesa išsiskaido į spektrą.
- Atspindys: Šviesa atsiremia į vidinę lašo sienelę ir atsispindi atgal.
- Antrasis lūžimas: Šviesa išeina iš lašo, vėl lūžta ir dar labiau išsisklaido.
Įdomu tai, kad kiekvienas lietaus lašas išskaido šviesą į visas spalvas, tačiau stebėtojas iš vieno konkrečio lašo mato tik vieną spalvą. Vaivorykštė, kurią matome, yra milijonų lašų bendras rezultatas. Raudona spalva visada yra lanko viršuje, nes ji lūžta mažiausiu kampu, o violetinė – apačioje.
Kodėl lietuviai tai vadina laumės juosta?
Lietuvių etnokultūroje vaivorykštė užima ypatingą vietą ir turi daugybę vardų: laumės juosta, dermės juosta, dangaus lankas, straublys. Pats populiariausias pavadinimas – laumės juosta – tiesiogiai siejamas su mitinėmis būtybėmis laumėmis.
Senovės lietuviai tikėjo, kad laumės buvo tarpininkės tarp žemės ir dangaus. Buvo manoma, kad po lietaus laumės audžia savo juostas ir džiausto jas danguje. Kitas populiarus tikėjimas teigė, kad vaivorykštė yra tarsi didžiulis siurblys arba „straublys“. Mitologijoje ji buvo įsivaizduojama kaip gyvas padaras ar dievybės įrankis, kuris savo galus įmerkia į ežerus, upes ar jūrą ir siurbia vandenį atgal į debesis, kad vėliau vėl galėtų lyti. Tai rodo, jog mūsų protėviai intuityviai suprato vandens apytakos ratą gamtoje, nors ir aiškino jį per mitologinę prizmę.
Taip pat egzistavo įvairių prietarų:
- Buvo draudžiama pirštu rodyti į vaivorykštę, nes tikėta, kad pirštas gali nudžiūti ar jį gali nutrenkti perkūnas.
- Jei vaivorykštė ryški ir joje dominuoja raudona spalva, tai pranašavo vėjuotus orus.
- Jei vyrauja žalia ar mėlyna spalva – laukta ilgesnio lietaus.
Dvigubos vaivorykštės paslaptis
Daugelis skaitytoju nuotraukose užfiksavo ne vieną, o dvi vaivorykštes. Tai nėra tiesiog optinė apgaulė ar kameros efektas. Antrinė vaivorykštė susidaro tuomet, kai šviesa lašo viduje atsispindi ne vieną, o du kartus. Dėl šio papildomo atspindžio prarandama dalis šviesos energijos, todėl antroji vaivorykštė visada yra blankesnė už pagrindinę.
Svarbiausias skiriamasis dvigubos vaivorykštės bruožas – atvirkštinė spalvų tvarka. Jei pirminėje vaivorykštėje raudona spalva yra viršuje, tai antrinėje ji bus apačioje, o violetinė – viršuje. Tarp šių dviejų lankų esantis dangaus plotas dažnai atrodo tamsesnis už likusį dangų. Ši zona moksliškai vadinama Aleksandro tamsiąja juosta (pavadinta Aleksandro Afrodisiečio garbei, kuris pirmasis aprašė šį reiškinį apie 200 m. po Kr.).
Kaip fotografuoti vaivorykštę: patarimai skaitytojams
Matant skaitytojų atsiųstas nuotraukas, akivaizdu, kad vieniems pavyksta užfiksuoti ryškų ir kontrastingą vaizdą, o kitiems – tik neryškų atspindį. Norint padaryti kokybišką „laumės juostos“ nuotrauką, verta atsižvelgti į keletą techninių aspektų, kurie galioja tiek profesionaliems fotoaparatams, tiek išmaniesiems telefonams.
Poliarizacinis filtras
Tai yra geriausias draugas fotografuojant vaivorykštes. Poliarizacinis filtras padeda paryškinti spalvas ir padidinti kontrastą tarp vaivorykštės ir debesų. Jei fotografuojate telefonu ir turite poliarizuotus akinius nuo saulės, galite pabandyti pridėti juos prie telefono objektyvo – efektas gali jus nustebinti.
Tamsus fonas
Vaivorykštė visada atrodo įspūdingiau tamsių, audringų debesų fone. Jei fonas yra šviesus ar pilkas, spalvos „ištirps“. Ieškokite kompozicijos, kurioje vaivorykštė kirstųsi su tamsiausiu dangaus plotu.
Ekspozicijos mažinimas
Dauguma telefonų automatiškai šviesina nuotrauką, tačiau fotografuojant vaivorykštę tai gali pakenkti spalvų sodrumui. Pabandykite šiek tiek sumažinti ekspoziciją (patamsinti kadrą) – taip spalvos taps gilesnės ir ryškesnės.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Skaitytojai dažnai užduoda klausimus, susijusius su vaivorykščių stebėjimu ir savybėmis. Štai atsakymai į populiariausius iš jų.
-
Ar vaivorykštė iš tikrųjų yra puslankis?
Ne, iš tikrųjų vaivorykštė yra pilnas apskritimas. Tačiau būdami ant žemės mes matome tik viršutinę jos dalį, nes likusią užstoja horizontas. Pilną apskritimą galima pamatyti tik pakilus aukštai į orą, pavyzdžiui, skrendant lėktuvu ar žiūrint nuo labai aukšto kalno viršūnės, kai saulė yra žemai. -
Ar įmanoma pasiekti vaivorykštės galą?
Deja, ne. Vaivorykštė nėra fizinis objektas, o optinė iliuzija, kuri priklauso nuo stebėtojo pozicijos. Kai jūs judate link vaivorykštės, ji juda kartu su jumis, išlaikydama tą patį atstumą ir kampą. Todėl senovės legendos apie auksą vaivorykštės gale tėra gražios pasakos. -
Ar vaivorykštę galima pamatyti naktį?
Taip, toks reiškinys vadinamas mėnulio vaivorykšte (angl. moonbow). Ji susidaro taip pat, kaip ir saulės vaivorykštė, tik šviesos šaltinis yra Mėnulis. Kadangi mėnulio šviesa yra daug silpnesnė, žmogaus akiai sunku atskirti spalvas, todėl naktinė vaivorykštė dažniausiai atrodo balta. Tačiau ilgo išlaikymo nuotraukose spalvos puikiai matomos. -
Kodėl kartais vaivorykštė būna raudona?
Tai nutinka saulėlydžio arba saulėtekio metu. Kai saulė yra žemai horizonte, jos šviesa turi įveikti storesnį atmosferos sluoksnį. Mėlyna ir žalia šviesa išsisklaido, todėl lieka tik ilgesnės bangos – raudona ir oranžinė spalvos.
Skaitytojų indėlis į meteorologinius stebėjimus
Toks masinis nuotraukų dalijimasis, kokį matėme vakar, turi ne tik estetinę, bet ir mokslinę vertę. Mėgėjiški stebėjimai vis dažniau tampa svarbiu duomenų šaltiniu meteorologams. Lietuvoje veikia kelios orų entuziastų grupės ir bendruomenės, pavyzdžiui, „Orai ir klimatas Lietuvoje“, kurios analizuoja tokius reiškinius.
Skaitytojų atsiųstos nuotraukos padeda tiksliau nustatyti, kurioje Lietuvos dalyje tuo metu lijo, koks buvo debesų aukštis ir matomumas. Be to, užfiksuoti retesni reiškiniai, tokie kaip supernumerarinės (papildomos) vaivorykštės lankai ar jau minėta Aleksandro tamsioji juosta, leidžia edukaciniais tikslais vizualiai paaiškinti sudėtingus atmosferos procesus plačiajai visuomenei. Todėl kitą kartą, pamatę danguje įspūdingą reginį, ne tik pasigrožėkite juo, bet ir užfiksuokite – jūsų nuotrauka gali tapti ne tik dienos puošmena, bet ir vertinga informacija gamtos stebėtojų bendruomenei.
