Kai kalbame apie šiuolaikinio roko evoliuciją, Chino Moreno vardas neabejotinai atsiduria pokalbio centre. „Deftones“ vokalistas ir pagrindinis kūrėjas per pastaruosius tris dešimtmečius sugebėjo ne tik išlaikyti savo grupę aktualią, bet ir nustatyti visiškai naujus standartus alternatyvios muzikos scenoje. Jo kelionė nuo agresyvaus, numetalio eroje užgimusio dainininko iki eterinio, žanrus laužančio vizionieriaus yra vienas įspūdingiausių pasakojimų moderniojoje muzikos istorijoje. Šis tekstas kviečia detaliau pažvelgti į tai, kaip šis atlikėjas formavo savo unikalų skambesį ir kodėl jo įtaka šiandien yra svarbesnė nei bet kada anksčiau.
Ankstyvieji metai ir „Deftones“ pamatai
Sakramento mieste Kalifornijoje susikūrusi grupė „Deftones“ nebuvo tipinis 10-ojo dešimtmečio kolektyvas. Nors dažnai klaidingai priskiriami numetalio bangai dėl savo ankstyvųjų įrašų, tokių kaip „Adrenaline“, Moreno kartu su bendražygiais Stephenu Carpenteriu, Abe Cunninghamu ir Chi Chengu visada ieškojo gylio, kuris peržengtų vien tik agresijos ribas. Chino vokalinis stilius tuo metu buvo kupinas įniršio, tačiau jau tada buvo galima pastebėti jo norą eksperimentuoti su melodija ir atmosferiškumu.
Svarbu suprasti, kad Moreno kūrybinis kelias nebuvo tiesus. Ankstyvoje jaunystėje jį stipriai veikė „The Cure“, „Cocteau Twins“ ir „The Smiths“ kūryba. Ši įtaka vėliau tapo „Deftones“ vizitine kortele – sugebėjimas sujungti brutalius, žemo dažnio gitarų rifus su efemeriškomis, sapniškomis melodijomis. Tai nebuvo atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas, kuris išskyrė „Deftones“ iš daugybės kitų to laikotarpio grupių, besiremdavusių tik testosteronu ir paprastais ritmais.
„White Pony“: Muzikinė revoliucija
Jei reikėtų išskirti vieną momentą, kuris pakeitė „Deftones“ ir paties Chino Moreno likimą, tai būtų 2000-aisiais išleistas albumas „White Pony“. Šis įrašas tapo tikra bomba muzikos industrijoje. Jis parodė, kad roko grupė gali būti populiari, sunki ir kartu intelektuali, neprarasdama savo autentiškumo.
Chino Moreno šiame albume atsiskleidė kaip brandus dainų autorius. Jo vokalas tapo subtilesnis, jis pradėjo dažniau naudoti „whisper-scream“ (pašnibždomis atliekamo riksmo) techniką, o dainų struktūros tapo sudėtingesnės. Štai keletas esminių pokyčių, įvykusių šio laikotarpio metu:
- Elektronikos integracija: Franko Delgado įtraukimas į nuolatinių narių gretas leido grupei į savo garsą įpinti „ambient“ ir „trip-hop“ elementų.
- Dėmesys atmosferai: Moreno pradėjo daugiau dėmesio skirti ne tik dainų tekstų prasmei, bet ir jų sukuriamam emociniam peizažui.
- Vokalinė dinamika: Chino pradėjo dažniau naudoti „crooning“ (dainavimo stilistiką, primenančią klasikinius atlikėjus), kas suteikė „Deftones“ kūriniams melancholiško atspalvio.
Transformacija į „Shoegaze“ ir post-metalo sintezę
Po „White Pony“ Chino Moreno nesustojo. Jo kūrybinis alkis vedė jį į įvairius šalutinius projektus, tokius kaip „Team Sleep“, „Crosses“ ar „Palms“. Kiekvienas šių projektų leido jam tyrinėti skirtingas muzikines puses. Pavyzdžiui, „Crosses“ atskleidė jo meilę „synth-pop“ ir elektroninei muzikai, o „Team Sleep“ leido pasinerti į post-roko gelmes.
Ši patirtis sugrįžo į pagrindinę grupę. Vėlesni „Deftones“ albumai, tokie kaip „Diamond Eyes“, „Koi No Yokan“ ar „Ohms“, parodė, kaip sėkmingai galima sujungti sunkųjį roką su „shoegaze“ žanro estetika. Chino Moreno tapo meistru, sugebančiu sukurti „sieną iš garso“, kuri vienu metu yra ir gniuždanti, ir guodžianti.
Jo gebėjimas valdyti vokalą tapo jo pagrindiniu įrankiu. Jis retai kada stengiasi dainuoti tobulai techniškai, nes supranta, kad roko muzikoje svarbiau yra jausmas. Jo balse dažnai girdimas trapumas, kuris atsiranda iš emocinio atvirumo, o ne iš vokalinių duomenų stokos.
Muzikinio palikimo svarba ir įtaka kartoms
Šiandien matome visą plejadą naujų grupių, kurios savo skambesiu yra tiesiogiai skolingos Chino Moreno. „Deftones“ įtaka girdima tiek šiuolaikiniame „metalcore“, tiek „emo“, tiek netgi „hyperpop“ žanruose. Kodėl taip yra? Todėl, kad Chino parodė, jog roko muzikantas nebūtinai turi būti „kietas vyrukas“. Jis parodė, kad roke yra vietos pažeidžiamumui, romantikai ir egzistenciniam nerimui.
Svarbiausi Moreno palikimo aspektai:
- Sąžiningumo svarba kūryboje: Chino niekada nesiekė pataikauti radijo stočių formatams. Jis visada kūrė muziką, kuri jam pačiam atrodė įdomi.
- Žanrų ribų naikinimas: „Deftones“ įrodė, kad geram roko įrašui nereikia bijoti sintezatorių, ritminių mašinų ar lėtų tempų.
- Atmosferos dominavimas: Jis išmokė daugybę muzikantų, kad dainos nuotaika yra svarbesnė nei gitara atliekamo solo sudėtingumas.
Galima teigti, kad be Chino Moreno „Deftones“ būtų tiesiog dar viena grupė, kuri būtų išnykusi po numetalio bangos pabaigos. Tačiau jo sugebėjimas evoliuonuoti, keistis ir įkvėpti kitus padarė jį viena svarbiausių figūrų roko muzikos istorijoje.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Koks yra pats sėkmingiausias Chino Moreno projektas po „Deftones“?
Nors „Deftones“ išlieka pagrindiniu jo projektu, muzikos kritikai ir gerbėjai dažniausiai išskiria projektą „Crosses“ (†††). Tai elektroninės muzikos ir roko sintezė, kuri itin tiksliai perteikia Chino Moreno meilę tamsiai atmosferai ir sintezatoriams. Taip pat daug dėmesio sulaukė „Team Sleep“ dėl savo eksperimentinio post-roko skambesio.
Kodėl Chino Moreno balsą dažnai lygina su „The Cure“ lyderiu Robertu Smithu?
Šis palyginimas atsirado dėl abiejų atlikėjų sugebėjimo perteikti gilią melancholiją ir emocinį trapumą. Chino niekada neslėpė, kad Robertas Smithas ir „The Cure“ buvo vieni didžiausių jo įkvėpėjų. Jo vokalinis stilius dažnai remiasi panašiomis intonacijomis – švelniu, beveik šnabždant atliekamu dainavimu, kuris staiga gali virsti intensyviu klyksmu.
Ar Chino Moreno kada nors išbandė save kituose muzikos instrumentuose?
Taip, Chino Moreno „Deftones“ grupėje dažnai groja gitara. Nors pagrindines gitaros partijas atlieka Stephenas Carpenteris, Chino dažnai prisideda prie dainų struktūros savo ritminės gitaros partijomis, kurios suteikia „Deftones“ skambesiui papildomo sluoksnio ir tekstūros. Taip pat studijoje jis dažnai eksperimentuoja su klavišiniais instrumentais.
Kokia yra pagrindinė priežastis, kodėl „Deftones“ garsas taip stipriai keitėsi bėgant metams?
Grupės skambesio kaita yra tiesioginis Chino Moreno ir kitų narių asmeninio augimo rezultatas. Jie niekada nenorėjo kartoti savęs. Kiekvienas albumas jiems buvo nauja galimybė ištyrinėti muzikos kraštutinumus. Moreno visada pabrėžia, kad kūrybinis procesas jiems yra savotiška terapija ir nuotykis, o ne bandymas atitikti rinkos lūkesčius.
Chino Moreno fenomenas šiandienos muzikos kultūroje
Šiandien Chino Moreno nebeatrodo kaip jaunas, maištaujantis vaikas iš Kalifornijos priemiesčių. Jis – brandus artistas, į kurį lygiuojasi jaunosios kartos muzikantai. Įdomu stebėti, kaip jo įtaka prasiskverbia net į tokius žanrus, kurie su roku turi nedaug bendro. Tai rodo, kad jo sukurta „garsų estetika“ yra universali. Ji kalba apie žmogaus prigimtį – apie mūsų visų norą jausti, bijoti ir džiaugtis, kartais per patį skaudžiausią, bet kartu ir gražiausią garsą.
Jo asmenybė scenoje išlieka tokia pati paslaptinga ir kartu atvira. Chino retai kada duoda interviu, kuriuose kalbėtų apie techninius muzikos dalykus, dažniau jis renkasi kalbėti apie jausmus ir vizijas. Būtent toks požiūris į meną šiandien yra retenybė. Gyvename laikais, kai viskas yra matuojama skaičiais, peržiūromis ir statistika, tačiau Chino Moreno atveju viskas sukasi aplink meninę tiesą. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl „Deftones“ vis dar yra pilni stadionai, o jų gerbėjų bazė tik auga.
Žvelgiant į ateitį, lieka tik spėlioti, kokia kryptimi Chino Moreno pasuks toliau. Ar tai bus dar vienas sugrįžimas prie agresyvesnio skambesio, ar dar gilesnis pasinėrimas į elektroninę muziką? Viena yra aišku – ką bebūtų nusprendęs šis menininkas, jis tai padarys su ta pačia aistra ir nuoširdumu, kurie jį lydėjo nuo pirmųjų dienų „Adrenaline“ eros. Tai yra tikrosios roko ikonos esmė – nesustoti, nuolatos ieškoti ir leisti muzikai kalbėti garsiau už bet kokius žodžius ar išankstinius nusistatymus.
Galiausiai, Chino Moreno palikimas nėra tik sukurtos dainos ar parduoti albumai. Tai yra drąsa būti kitokiu savo aplinkoje. Tai gebėjimas įrodyti, kad net būnant „sunkiosios“ scenos dalimi, galima išlikti subtiliam ir poetiškam. Būtent dėl šios priežasties jo vardas visada bus tariamas su pagarba – kaip žmogaus, kuris sugebėjo išmokyti roko pasaulį jausti giliau, nei kas nors tikėjosi.
